Salamiestėnę Dalią Dyrienę pažįsta išties daugelis kupiškėnų. Ūkininkė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio filialo pirmininkė, ūkininkių draugijos „Sodžius“ Kupiškio skyriaus narė, naujai išrinktos Kupiškio rajono savivaldybės tarybos narė. „Namuose man maža veiklos, mėgstu bendrauti, o bendravimas skatina nuolat tobulėti“, – sako aktyvi moteris, nevengianti visuomeninės veiklos. O dar šeimos židinio kurstytojos, močiutės vaidmuo… Tačiau tikrai retas žino, kad beveik keturias dešimtis metų mūsų krašte gyvenanti D. Dyrienė – tikra žemaitė, kilusi iš Skuodo rajono.
Gimė tremtyje
„Jei žemaitis užsispirs – ir į debesį įspirs“, – tokiu posakiu nusakomas tvirtas žemaičių būdas. Jį patvirtina ir Dalia. Pasak jos, žemaičiai – ramūs, labai kantrūs žmonės ir dideli optimistai. „Ir aš tokia. Ištikus bet kokiai bėdai visada priekyje matau pergalę“, – tvirtina žemaitė. Nuolat eiti į priekį ją skatina aktyvus dalyvavimas visuomeniniame gyvenime. Trejus metus politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kupiškio skyriui vadovaujanti moteris pripažįsta, kad tremtiniai – išeinanti karta. Todėl dar norisi su jais pabendrauti, pagloboti. Neatsitiktinai. Mat D. Dyrienės gyvenimo istorija prasidėjo būtent tremtyje. Ji gimė Krasnojarsko krašte, Ačinsko rajone, Malenkij Uluj kaimelyje. Dalios tėvai – Kazys Beniušis ir Jadvyga Malūkaitė buvo ištremti 1951 m. spalį. „Iki tremties mano tėtis buvo jaunas ūkininkas, tėvai jam buvo užrašę žemės. Kretingos rajone, Salantų kaime, jis vertėsi žemės ūkiu, turėjo nemažai miško. Mama kilusi iš Skuodo rajono, Daukšių kaimo. Jos gyvenimas – labai sudėtingas. Seneliai buvo dideli šalies patriotai, šį jausmą jie įskiepijo ir savo vaikams. Senelis partizanams siūdavo drabužius. Mama dar paauglystėje tapo ryšininke, vėliau susipažino su partizanu Vaclovu Stonkumi ir išėjo su juo į mišką. Už jo ištekėjo. Kai vyrą ir tėvą išvežė į lagerį, ji grįžo į gimtinę, legalizavosi, pradėjo dirbti pradinių klasių mokytoja Kretingos rajone, Vaineikių pradinėje mokykloje. Tiesiai iš mokyklos mamą ir ištrėmė, užlaužę rankas išsivedė iš pamokos. Menkai apsirengusią, neleidę nieko su savimi pasiimti, įgrūdo į vagoną. Mamai buvo 23 metai. Būtent čia, vagone, ji susipažino su mano tėvu. Iš jų pasakojimų žinau, kad šaltame vagone tėvas jai davė iš kraičio skrynios ištrauktus savo sesers kailinius. Jie ir apsaugojo mamą nuo mirties“, – pasakojo D. Dyrienė savo šeimos istoriją.
O toliau ji klostėsi labai įdomiai. Sibire Dalios mama iš saugumo gavo pranešimą, kad jos vyras mirė susirgęs džiova. Sužinojusi, kad yra našlė, moteris užmezgė artimą draugystę su D. Dyrienės tėčiu. Netrukus pasaulį išvydo jų pirmagimė, po trejų metų – sūnus Romualdas. „Dar besilaukdama antrojo vaiko mama gavo laišką iš pirmojo savo vyro. Jis buvo gyvas. Tokia tuomet buvo saugumo taktika – išardyti šeimas. Vaclovas, kalėjęs Magadano lageryje, jau buvo pasmerktas myriop, tačiau jį iš mirties nagų ištraukė jam simpatizavusi gydytoja vokietė. Po šios žinios buvo daug ašarų, skaudžių pokalbių tarp tėvų“, – prisiminė Dalia. Tačiau gyvenimas ir toliau tekėjo sava vaga.
Šviesūs vaikystės prisiminimai
Tremtyje prabėgo pirmieji penkeri Dalios gyvenimo metai. Tai – šviesus vaikystės laikotarpis, iki šiol išlikęs jos atmintyje. „Tame krašte žiemos būdavo labai šaltos, su didelėmis pusnimis sniego. Prie pat mūsų namų buvo taiga. Atsimenu vieną mamos pasakojimą: kartą abi išėjome mėlyniauti. Mama mėlynes renka ir mato, kad vos už 50 metrų meška mėlyniauja. Metusi pilnutėlį pririnktą uogų kibirą, mane ant nugaros užsikėlusi, šliauždama iš miško nuo jos bėgo. Sibire buvo daug vaikų, augdama turėjau nemažai draugų. Gyvenome gerai, mūsų šeimą kaime visi mylėjo, mama buvo kaimo žolininkė, vaikus žolelėmis gydydavo. Tėvai dirbo, po Stalino mirties, kai buvo leista šeimoms susirasti vieni kitus, pas mus atvyko seneliai“, – apie vaikystę Sibire pasakojo Dalia.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ