Velykos – didžiausia metinė pavasario šventė. Velykinis laikotarpis gana ilgas – ruoštis joms pradedama per Verbas, o šventė baigiasi per Atvelykį. Iki mūsų dienų išlikę ir išsaugoti labai skirtingi Velykų papročiai. Kiekvienam Lietuvos regionui būdingas savitas šių papročių atspalvis. Apie senąsias Velykų tradicijas Kupiškio krašte papasakojo etnografijos muziejaus specialistė Kristina Jokimienė.
Verbų sekmadienis
Į vieną neatskiriamą kultūrinį darinį yra persipynę, suaugę senieji pavasarinio virsmo ir krikščioniškųjų Velykų šventės papročiai. O išskirti tik kupiškėnams būdingas Velykų tradicijas yra tikrai nelengva, todėl rėmiausi mano pačios rinkta etnografine medžiaga, kurios pateikėjos – kupiškėnės Vilhelmina Elskienė, šviesaus atminimo Elena Šerelienė, pandėlietė Norberta Binkevičienė, taip pat rašytine, muziejuje sukaupta medžiaga. Stengsiuosi akcentuoti tai, ko buvo laikomasi Kupiškio patarmės teritorijoje.
Velykų šventės prasideda Verbų sekmadieniu. Keliais ir takeliais traukia žmonių būreliai su verbomis į bažnyčią. Be žolynų Verbų sekmadienį į bažnyčią eiti nederėjo. Vaikams sakydavo, kad jeigu kas nors į bažnyčią Verbų sekmadienį ateina be verbos, tam velnias į rankas įbruka savo uodegą. Verbos pagrindas – kadagys, tačiau yra žinių, kad Kupiškio krašte į verbą buvo dedamos ir išsprogusios žilvičio, karklo ar gluosnio šakelės.
Ankstų sekmadienio rytą būdavo skubama nuplakti lovoje tebemiegančius namiškius. Plakantysis sakydavo: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku. Už savaitės bus Velykos. Ar prižadi margutį?“ Arba: „Ne aš mušu, verba muša, tolei muš, kol sulūš. Už savaitės viena diena tegul linksmina kiekvieną. Linkiu tau sveikam būt. Ar žadi velykaitį?“ Plakimo verba reikšmė – žadinimas pavasariniam prabudimui. Tikėta, kad šventintos verbos apsaugo namus ir atneša laimę.
Didžioji Velykų savaitė
Vaikai Didįjį trečiadienį atlikdavo silkės išvarymo apeigas. Vienas paskui save tempia ilgoką lentgalį – „silkę“ ir šaukia: „Aik, silkyta, iš namų, atonaša Velykė margų kiaušinių!“ Paskui „silkės“ vilkėją eina būrelis vaikų, kurie velkamą „silkę“ plaka vytinėmis. Didįjį trečiadienį „silkė“ buvo vieną kartą velkama apie bažnyčią.
Didįjį ketvirtadienį – du kartus, o Didįjį penktadienį – tris. Po tokių silkės išvijimo apeigų jos nebevalgydavo. Tai – labai įdomus paprotys, tiksliai nežinoma, bet tikriausiai jį atlikdavo ir kupiškėnai.
Didysis ketvirtadienis ir Didysis penktadienis mūsų krašte nedaug skyrėsi nuo kitų etnografinių regionų. Didysis ketvirtadienis – paskutinės vakarienės paminėjimo diena. Nutyla varpai ir vargonai, kurie tyli iki Didžiojo šeštadienio pamaldų. Nuo varpų nutilimo iki suskambėjimo Didįjį šeštadienį laikytasi sauso pasninko. Kai kas tomis dienomis visai nevalgė, kiti – tik duoną ir vandenį. Didysis ketvirtadienis dar vadinamas švariuoju (čystuoju) ketvirtadieniu. Tą dieną būdavo tvarkomos sodybos, namai. Manyta, kad prieš saulės tekėjimą reikia apsiprausti vandeniu ar sniegu, lįsti į ežerą, upę ar šaltinį – tada visus metus kūnas bus sveikas ir gražus.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ