Apie suvalkiečius sakoma, kad jie yra racionalūs, sumanūs ir labai taupūs žmonės. Kupiškyje du dešimtmečius gyvenanti grynakraujė suvalkietė Ingrida Kuzmickienė tvirtina, kad šio Lietuvos etnografinio regiono atstovai – dar ir labai darbštūs bei užsispyrę žmonės. Į visiškai svetimą kraštą su vyru atsikėlusi moteris džiaugiasi, kad gyvenimas Aukštaitijoje jai padėjo įgauti drąsos, pasitikėjimo savimi, o čia sutikti žmonės, atrastas širdžiai mielas darbas ilgainiui leido pasijusti kaip namuose.
Giminės šaknys – Vokietijoje
I. Kuzmickienę pažįsta daugelis kupiškėnų, ypač – kredito unijos „Kupiškėnų taupa“ klientai. Čia moteris paskolų vadybininke dirba jau penkerius metus. Pasišnekučiuoti su Ingrida jos darbo kabinete ir susitinkame. Negali nepastebėti jos gražios, taisyklingos kalbos. Yra kuo didžiuotis, nes suvalkiečių tarmė – lietuvių bendrinės kalbos pagrindas. „Kai pradėjome čia gyventi, mane išgirdę šnekant žmonės iškart suklusdavo. Dabar jau įpratę. Kai išgirdau kupiškėnišką šneką, ji man pasirodė labai stačiokiška, bet kai nuvykstu į Suvalkiją, sava kalba dabar jau ausį rėžia“, – šypsojosi moteris.
I. Kuzmickienė gimė Vilkaviškio rajone, Virbalyje. Už keliolikos kilometrų nuo Vilkaviškio įsikūręs miestelis prieš daug metų turėjo miesto statusą, dabar tai – seniūnijos centras visai netoli pasienio. „Virbalyje užaugau, čia baigiau mokyklą. Visa mano giminė labai kosmopolitiška. Mama – tikra suvalkietė, tėtis buvo kilęs iš Kauno rajono, senelis – vokietis. Jis buvo labai stambus ūkininkas, vedė savo tarnaitę, būdamas 56 metų su ja susilaukė pirmojo vaiko. Močiutei tuo metu buvo tik 23 metai“, – apie savo giminę pasakojo pašnekovė. Šią istoriją sužinojo Ingridos sesuo, kuri, norėdama emigruoti į Vokietiją ir surasti šioje šalyje gyvenančių artimųjų, giminės šaknimis domėjosi archyvuose.
Vaikystėje jos augo dviese, sesuo už Ingridą dvejais metais jaunesnė. „Mama buvo prekybininkė, tėtis po patirtos avarijos nedirbo, remontavo mašinas. Tėvai išsiskyrė, kai man buvo 12 metų. Jie buvo labai skirtingi žmonės. Mama – labai darbšti, visada daug dirbo, ilgus metus buvo parduotuvės vedėja, nepriklausomoje Lietuvoje pati kūrė savo verslą – atidarė parduotuvę, čia darbavosi iki pat pensijos. Vadinu ją – viso gyvenimo vedėja. Tėtis mėgo keliauti, bendrauti. Jo netekau anksti“, – apie savo tėvelius kalbėjo Ingrida.
Suvalkiečiai – darbštūs žmonės
Pagrindinis Suvalkijos regiono gyventojų verslas buvo ir yra žemdirbystė. Jai palankios derlingos žemės ir suvalkiečių darbštumas lėmė tai, kad šio regiono gyventojai buvo turtingiausi Lietuvos ūkininkai. „Šis kraštas turbūt tuo ir ypatingas, kad čia visi dirba. Suvalkiečiai ne tik darbštūs, bet ir taupūs žmonės, tik sakoma, kad jie šykštūs. Kai 1992 metais atvykau gyventi į Kupiškį, žmonių gyvenamoji aplinka čia labai skyrėsi nuo Suvalkijos – Kupiškyje žmonės gyveno kukliau“, – pasakojo pašnekovė.
Pasak iš Sūduvos krašto kilusios moters, suvalkietis niekada kaip aukštaitis nevirs kiaulės jovalo lauke, krosnį jis geriau užkurs namie, kad kartu ir namai šiltų. O jei lauke virtuvę įrengs, tai tik tokią, kur galėtų išvirti maisto ir šeimai, ir viralo gyvuliams. „Suvalkiečiai daržus sodindami lysves sukasa taip, kad kuo daugiau į jas sukišti galėtų, tarplysves mažas palieka. Jei suvalkietis kiaulę pjauna – nė vienas kraujo lašas ant žemės nenukrinta, iš jo sriubą išverda, o aukštaičiai visą ant žemės išleidžia“, – dviejų etnografinių regionų gyventojų skirtumus vardijo suvalkietė. Kraujinę sriubą Ingrida puikiai moka virti. Gardų šokolado spalvos patiekalą jos šeima labai mėgsta. Kitaip suvalkiečiai ir cepelinus gamina. Pirmiausia mėsą jų įdarui išverda, sumala, mėsos sultinyje padarytus cepelinus verda. O patiekia ne su grietine ir spirgučiais, bet užpiltus šiuo sultiniu. Kitokie ir suvalkietiški kūčiukai. Šiame krašte tai karštas patiekalas – skryliai su aguonų pienu.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ