Subačiaus miesto viešajai bibliotekai šiemet sukanka 75 metai. Ji įkurta 1940 metų kovo 21 d. suvalstybinus nuo 1935 metų veikusią Savivaldybės biblioteką. Tuometinio švietimo ministro Kazimiero Jokanto įsakymu čia toliau dirbti buvo paliktas bibliotekininkas, mokytojas Pranas Sirvydas.
Pirmoji Subačiaus biblioteka veikė geležinkelio stoties rajone. 1941 metais sausio 14 d. ji pavadinta Subačiaus geležinkelio valstybine biblioteka.
Apie šią biblioteką, apie savo darbo patirtį papasakojo buvusi ilgametė subatėnė bibliotekininkė Janina Palšiūnienė.
Knygos traukė nuo mažens
J. Palšiūnienė Subačiaus bibliotekoje dirbo trisdešimt dvejus metus. Tačiau jos, kaip bibliotekininkės, darbo stažas didesnis. Mat jai teko padirbėti ir kitose rajono bibliotekose.
„Esu subatėnė. Užaugau Asiūklynėje. Knygos man rūpėjo nuo mažens. Per vasaros ir kitas mokyklines atostogas perskaitydavau galybę visokiausios literatūros. Pamenu, kai buvau trečiokė, pokario metais, klubas-skaitykla glaudėsi sename mediniame name Panevėžio gatvelėje. Stalas ir viena knygų lentynėlė buvo visas tos skaityklos inventorius. Tuo metu knygas išduodavo Stasė Šašytė. Daugiau kaip vienos ar dviejų knygelių pasiimti neleisdavo. Aš jas greitai perskaitydavau ir vėl atlėkdavau. Gerokai įkyrėdavau bibliotekininkei“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Vėliau, pasak Janinos, biblioteka ir kultūros namai buvo perkelti į pastatą prie geležinkelio ir įkurdinti antrajame jo aukšte. Vėliau tame pastate ilgai veikė parduotuvė. Antrame aukšte prekiauta drabužiais.
Subačiaus biblioteka buvo ir raudonų plytų pastate, kur dabar „Dangivos“ parduotuvė, ir mediniame name prie Biržų g. ir Aukštaičių a. kampo.
„Tais laikais skaitytojų neleisdavo prie knygų lentynų. Prieš lentynas stovėdavo stalas. Bibliotekininkė ant jo pridėdavo knygų, ir žmonės iš jų rinkdavosi, ką skaityti. Man patiko stebėti, kaip bibliotekininkė bendrauja su skaitytojais, kaip pasakoja jiems apie knygas, jas rūšiuoja. Mane traukė knygų kvapas, bibliotekos atmosfera. Maždaug devintoje klasėje supratau, kad norėčiau čia dirbti“, – pasakojo pašnekovė.
Dirbo su pertraukomis
Tačiau baigusi vidurinę gal metus Janina svarstė, ar rinktis bibliotekininkystę. „Man apsispręsti padėjo Nijolė Krasnauskienė, tuo metu dirbusi rajono komjaunimo komitete. Jos vyras buvo vietinis, mano tėvų pažįstamas. „Nuvažiuok į Kultūros skyrių pas Švedienę (tuo metu ji lyg ir vedėja to skyriaus buvo). Tikrai patars, kur galėtum įsidarbinti“, – paragino mane Nijolė. Nuvažiavau. Kultūros skyriuje liepė nueiti pas tuometinę Kupiškio centrinės bibliotekos direktorę Oną Indrelienę. Nuėjau. Direktorė labai apsidžiaugė, kad noriu dirbti bibliotekininke. Mat kaimo bibliotekoms labai stigo darbuotojų. Buvau paskirta į Didžprūdėlius. Tada ir prasidėjo mano bibliotekininkės karjera. Teko darbuotis ir Lukonyse, ir Žadeikiuose. Maždaug 1968 m. neakivaizdžiai baigiau Vilniaus kultūros mokyklą ir tapau diplomuota bibliotekininke. Į darbą Lukonyse nuo pavasario iki žiemos šalčių važinėdavau dviračiu iš Subačiaus. Žiemą ir pėsčiomis reikėdavo nusigauti. Kartais permiegodavau kambarėlyje prie bibliotekos. Ji buvo įkurta viename Katilevičių namo gale. Žadeikiuose turėjau butuką virš bibliotekos. Tad gyvenimo sąlygos buvo geresnės. Bibliotekininkai tais laikais buvo apkrauti įvairiais visuomeniniais darbais. Reikėdavo talkinti renkant mokesčius, surašant gyvulius. Taip ir dardėdavau arkliuko traukiamu vežimaičiu per kaimus. Be to, bibliotekininkas privalėjo ne tik rengti knygų pristatymus, susitikimus su rašytojais, bet ir statyti vaidinimus, šokti, dainuoti, burti žmones saviveiklai.
Tiesa, per šį laikotarpį porą kartų biblioteką buvau išmainiusi į partinį (Lukonyse), paskui į apylinkės pirmininkės darbą (Alizavoje). Susiviliodavau šiek tiek didesne alga. Visgi pablogėjus mamos sveikatai vėl pradėjau prašyti bibliotekininkės darbo arčiau namų. Tuometinis rajono vykdomojo komiteto pirmininkas Julius Ulba buvo labai užsirūstinęs, kad palieku pareigas“, – prisiminė Janina.
Pagaliau Subačiuje
Kultūros ir švietimo skyriaus vedėjo Algimanto Jasaičio paprašiusi, kad ją informuotų, jei Subačiaus bibliotekoje atsilaisvins vieta. Netrukus ten dirbusi bibliotekininkė Zina Jasaitytė buvo paskirta kultūros namų direktore. Ir 1974 m. vasarį Janinai atsirado vieta Subačiaus bibliotekoje.
„Pradėjau ten dirbti su Genovaite Švalkute-Vaičikauskiene. Ji labai gražiai piešdavo. Po kelerių metų ji išėjo dirbti į mokyklos biblioteką, o vėliau ir persikvalifikavo, tapo dailės mokytoja“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Janina sakė, kad Subačiaus bibliotekoje jaunosios jos kolegės keitėsi labai dažnai. Atvykdavo merginos, dažniausiai baigusios Rokiškio kultūros mokyklą, atidirbdavo trejus pagal paskyrimą privalomus metus ir pakeldavo sparnus kitur. Gal arčiau savo krašto, gal ten, kur alga didesnė.
Apie 1985 metus kartu su Janina Subačiaus bibliotekoje pradėjo darbuotis Elvyra Buškevičienė. Su šia kolege Janina dirbo iki 2006 metų vasario, kol išėjo į pensiją. Vietoje jos pradėjo dirbti Regina Vilčinskienė. Ją 2009 metų kovą pakeitė dabartinė bibliotekos vedėja Inga Dovydėnienė. Nuo tų pačių metų rugpjūčio pradėjo čia darbuotis ir bibliotekininkė Audronė Bukienė.
„Subačiuje dirbti – vienas malonumas. Biblioteka buvo aprūpinta neblogu inventoriumi. Dažnai buvo keičiami baldai, užuolaidos. Esame net respublikoje užėmę antrąją vietą bibliotekų apžiūroje. Turiu visą šūsnį pagyrimo, padėkos raštų už gerus veiklos rezultatus. Valdžia norėjo, kad Subačiuje būtų reprezentacinė biblioteka. Visgi buvome viena didžiausių rajono gyvenviečių. Pas mus veždavo ir iš kitų miestų, net šalių svečius, kurie lankydavosi rajone.
Žinoma, nestigo ir varginančio popierizmo. Reikėjo vykdyti skaitomumo užduotis, pildyti didžiausias ataskaitas. Griežtai reikalauta, kad viskas būtų politiškai teisinga. Bibliotekoje garbingiausioje vietoje privalėjo kabėti Lenino portretas. Kartą per renginį pakabinau Maironio portretą. Po to gavau pylos, kodėl ten ne Lenino atvaizdas“, – prisiminė bibliotekininkė Janina.
Stengėsi dėl skaitytojų
Atgavus Lietuvai nepriklausomybę bibliotekininkams tarsi rankos atsirišo, dirbti tapo daug lengviau ir įdomiau. Atsivėrė akys. Skaitytojai į biblioteką prinešė visokiausių senovinių knygų, fotografijų, dalijosi savo prisiminimais. Daug Subačiaus praeitį liudijančių knygų, fotografijų, net penkiasdešimt metų išsaugotą trispalvę bibliotekai dovanojo subatėnas Nikodemas Mickevičius. Apie 1999 metus Subačiaus biblioteka už kraštotyrinį darbą pelnė antrąją vietą respublikoje.
„Visuomet turėjome skaitytojų branduoliuką. Kasmet susumuodavome darbo rezultatus ir paskelbdavome geriausius metų skaitytojus. Visais laikais žmonės ateidavo pas mus, bent jau laikraščių ir žurnalų paskaitinėti. Iš pradžių periodikos skaitytojų neregistruodavome. Biblioteka dirbdavo nuo 13 iki 20 ar 21 val. Tokios ilgos darbo valandos buvo nustatytos dėl to, kad visi po darbo galėtų pas mus ateiti ir šviestis. Subačiaus miestelio mokykloje veikė knygų išdavimo taškas. Žmonės pasakydavo, kokių nori knygų. Atrinkdavau kiek įmanoma pagal kiekvieno skonį, patardavau, ką vertėtų perskaityti. Vieni mėgo fantastiką, kiti detektyvus, treti prašydavo knygų apie gyvenimą, meilę. Dėl skaitytojų reikėdavo labai pasistengti, kad jie nenusigręžtų nuo bibliotekos.
Skaitomumo planus įvykdyti būdavo sunku. Mums labai padėdavo mokinukai, kurie ateidavo su literatūros, kurią privalo perskaityti, sąrašais. Tai jiems kalnus literatūros parūpindavome.
Kol dar neturėjome kompiuterių, labai paklausi buvo informacinio pobūdžio literatūra, enciklopedijos. Jų negalėdavome išduoti į namus. Tai įvairius referatus mokinukai rengdavo mūsų skaitykloje. Informacijos pagal mokinių nurodytas temas jiems ieškodavome knygose.
Kai bibliotekoje atsirado pirmieji kompiuteriai, nebėjau į kompiuterinio raštingumo kursus. Jau galvojau apie pensiją. Man padėdavo su kompiuteriu susikalbėti po pamokų atlėkęs anūkas. Ir dabar, jei prireikia, jis man kompiuterį nustato ir tada galiu skaityti įvairias naujienas“, – kalbėjo pašnekovė. Ji su biblioteka atsisveikino 2006 metų vasarį.
Permainos džiugina
Janina sakė, kad labai džiaugiasi pastaruoju metu atnaujinta, labai išgražėjusia biblioteka. Maždaug septynerius paskutiniuosius metus Subačiaus bibliotekoje ji dirbo sunkiomis sąlygomis. Patalpos buvo šaltos, per stogą nuolat sunkėsi vanduo, trūkinėdavo elektros tiekimas. Žinoma, nepaisant to, stengėsi tą skurdą kompensuoti švara, tvarka, gražiais interjero akcentais. „Apžiūrėjusi biblioteką po remonto net apsiverkiau, Smagu, kad mano buvusioms kolegėms šiuo metu sudarytos labai geros darbo sąlygos. Jaučiuosi laiminga, kad galėjau tuos pokyčius pamatyti savo akimis“, – džiaugėsi moteris.
Šiuo metu Janinos mėgstamiausi užsiėmimai yra daržininkystė ir sodininkystė. Moteris gyvena gražiame gamtos kampelyje, seno pušyno, nuo vaikystės pažįstamų laukų ir pievų apsupta. Gamta ir darbai gryname ore, anot jos, išvaiko visas depresijas ir padeda jausti gyvenimo pilnatvę.
Subačiaus bibliotekos istorijos metraštį pavarčius
Bibliotekos ištakas prisimimus
Janina Palšiūnienė 1977 metais buvo parengusi Subačiaus bibliotekos istoriją. Vėlesniais metais ją nuolat papildydavo. Atmetus sovietiniais metais rašytiems panašiems darbams buvusį privalomą ideologizuotą pamušalą, iš pateikiamų faktų galima daug sužinoti apie šiame krašte dirbusius bibliotekininkus, jų veiklos specifiką.
Iš pokalbio su senuoju bibliotekininku P. Sirvydu Janina sužinojo, kad Savivaldybės bibliotekos, įkurtos 1935 m., pradinis knygų fondas buvo tik 423 egzemplioriai. Biblioteka neaptarnavo kaimo gyventojų, nes knygų turėjo mažokai. Čia skaitė mažiau nei šimtas skaitytojų. Per penkerius pirmuosius veiklos metus knygų fondas ūgtelėjo iki 900 egzempliorių.
Sovietiniais metais bibliotekos fondas griežtai peržiūrėtas ir iš jo pašalinta visa prieštaraujanti sovietinei ideologijai literatūra. Karo metais Subačiaus biblioteka glaudėsi viename kambarėlyje. Neturėjo reikiamo inventoriaus, stigo popieriaus ir kitų bibliotekai svarbių reikmenų.
Po karo biblioteka perkelta į naują vietą. 1947 m. liepą biblioteką paliko P. Sirvydas. Jį pakeitė Marytė Pažemytė. Tuo metu bibliotekoje buvo 2174 egz. knygų.
Kai 1956 metais bibliotekoje pradėjo dirbti Regina Burbaitė, biblioteka turėjo 323 skaitytojus. Ji aptarnavo Subačiaus gyvenvietę ir du kolūkius. Labiausiai nutolusių sodybų gyventojams iki bibliotekos buvo 10–15 km. Naujoji bibliotekininkė pradėjo steigti kilnojamąsias bibliotekėles, telkti knygnešių būrius, kad knyga būtų pasiekiama ir toliau gyvenantiems žmonėms.
Nuo 1959 m. Subačiaus gyvenvietės biblioteka ima leisti patiems skaitytojams laisvai prieiti prie fondų. Iki tol skaitytojai knygas rinkdavosi iš bibliotekininkės atneštų ir padėtų ant stalų. Bibliotekoje buvo pradėtas organizuoti bibliografinis-informacinis darbas. Atsirado teminės kartotekos „Kaimo moteriai“, „Šviesos“ kolūkis per septynmetį“. Remiantis rekomenduojamos literatūros rodyklėmis buvo daromos bibliografinės apžvalgos, pvz., ką skaityti gyvulininkystės fermos darbuotojams apie savo specialybę. 1959 m. bibliotekoje buvo 561 skaitytojas ir išduota 12589 egz. knygų.
1963 m. spalio mėnesį Subačiaus bibliotekos vedėja pradėjo dirbti Gailutė Deščeraitė ir bibliotekininke – Gražina Žalytė-Semėnienė. Veikė dvi kilnojamosios bibliotekėlės, buvo sudaromi skaitymo planai atskiroms skaitytojų grupėms. Biblioteka palaikė glaudžius ryšius su tarpbibliotekiniu knygų abonementu.
Apie 1968 metais Subačiaus biblioteka perkelta į naujai pastatytus kultūros namus. Gavo visiškai naują inventorių. 1969 m. pradėjo dirbti bibliotekos vedėja Laisvutė Mackevičienė ir bibliotekininkė Liucija Jackevičiūtė.
Autorės nuotraukos
1972 m. rugpjūčio mėnesį į Subačiaus biblioteką atėjo dirbti dvi Rokiškio kultūros mokyklą baigusios jaunos specialistės – tai bibliotekos vedėja Zina Jasaitytė ir bibliotekininkė Genovaitė Švalkutė. 1974 m. sausio pabaigoje šios bibliotekos vedėja tapo J. Palšiūnienė. Tais metais biblioteka turėjo 1150 skaitytojų, iš jų 365 vaikus.
1975 m. liepą bibliotekoje pradėjo dirbti jauna specialistė, taip pat baigusi Rokiškio kultūros mokyklą, Violeta Mališauskaitė. G. Švalkutė iš bibliotekos išėjo dirbti į mokyklą.
Pasak J. Palšiūnienės, bibliotekininkėms, propaguojant knygą, vedant masinius renginius, daug padėjo bibliotekos taryba. Aktyviausios bibliotekos tarybos narės buvo A. Stravinskienė, gyvenviečių vykdomojo komiteto pirmininkė, L. Bukienė, kombinato „Gintaras“ buhalterė, mokytoja M. Žebrienė.
Buvo būrys aktyvių skaitytojų. Tai A. Dručkuvienė, M. Žebrienė, J. Monkevičiūtė, A. Patapavičiūtė, V. Mackevičius, R. Baltakytė, L. Rakickaitė, J. Panavas, G. Švalkutė.
1977 m. Subačiaus bibliotekoje įvestas telefonas.
1978 m. buvo gauta 2529 egz. knygų. Bibliotekininke dirbti pradėjo baigusi vidurinę Virginija Sankauskaitė. Buvusi darbuotoja V. Mališauskaitė išėjo dirbti į Panevėžio „Ekrano“ gamyklą. Tais metais geriausiais bibliotekos skaitytojais tapo Edmundas Alekna, Panevėžio politechnikumo moksleivis, bibliotekininkė G. Vaičikauskienė, pensininkas Striukys.
1979 m. rugpjūtį bibliotekininkę V. Sankauskaitę pakeitė nauja specialistė O. Kavaliauskaitė. Daugiausia knygų tais metais perskaitė Vytautas Čeponis. Geriausi skaitytojai mokinukai buvo L. Rakickaitė, L. Alešiūnas, V. Užusienis.
1981 m. bibliotekoje lankosi 1190 skaitytojų, iš jų 390 vaikų. Bibliotekos renginiuose dalyvavo rašytojas V. Brazauskas, poetas M. Karčiauskas, poetė S. Bucevičienė, literatūros kritikas R. Pakalniškis. Bibliotekoje lankėsi Ukmergės rajono ir Latvijos Stučkos rajono bibliotekininkai.
Aktyviausiais skaitytojais pripažinta J. Minkevičienė, G. Vilimienė, G. Vaičikauskienė, D. Aukštikalnienė, M. Žebrienė, P. Šlekonienė.
1982 m. bibliotekos skaitytojai galėjo gerinti savo muzikines žinias. Buvo propaguojamas diskotekos fondas, skaitytojai supažindinami su naujai gautomis plokštelėmis.
Geriausi tų metų skaitytojai – R. Sarokaitė, D. Sarapaitė, N. Letkauskienė.
1985 m. bibliotekoje surengtas susitikimas su poetu ir prozininku Petru Dirgėla bei aktoriumi Tomu Vaisieta knygos šventės proga.
1988 metais bibliotekoje skaitė 1340 skaitytojų, iš jų 390 vaikų. Išduota 36624 egz. literatūros.
Atgimimo laikotarpis
1990 metai – Lietuvos valstybės atkūrimo metai. Laisvės ir nepriklausomybės idėjos gražios, tačiau nelengvai įgyvendinamos. Iškilo nauji uždaviniai ir rūpesčiai bibliotekininkams. Dirbti pasidarė lengviau, įdomiau, nes atsisakyta nereikalingų, beprasmių darbų. Pagrindinis dėmesys skiriamas kraštotyriniam darbui. Atsirado naujų temų – tremtiniai, išeivijos kultūros ir meno veikėjai ir kt. Suaktyvėjęs visuomeninis gyvenimas dalį skaitytojų atitraukė nuo bibliotekos: žmonės užsiėmė individualia veikla, kūrė ir įsidarbino kooperatyvuose. Subačiuje tuo metu (1989 m. gyventojų surašymo duomenimis) gyveno 1369 žmonės.
Lietuvai, gimtajai kalbai buvo skirta literatūrinė valandėlė „Gyva kalba – gyva tauta“. Parodose eksponuotos senos lietuviškos knygos, periodinės spaudos dokumentai. Aptarta V. Jasukaitytės knyga „Po mūsų nebebus mūsų“. Vyko pasakų popietės vaikams.
Subačiaus filialas paruošė darbą apie kalbininką P. Skardžių. Sukaupta daug nuotraukų, įvairių dokumentų apie Subačiaus praeitį. Visa kraštotyrinė medžiaga, seni spaudiniai buvo laikomi kraštotyros kambaryje „Pasibelskime į praeitį“. Šia medžiaga mielai naudojasi bibliotekos skaitytojai. Užrašytas senos subatietės E. Juodzevičienės pasakojimas apie miestelį „Praeitį prisiminus“, parengtas kraštotyrinis aplankas apie liaudies menininką Bronių Breivę.
Knygų kainos pakilo 2–3 kartus, o lėšos fondams komplektuoti liko tos pačios. Metų gale pritrūko lėšų ir du mėnesius Kupiškio CBS bibliotekos iš kolektoriaus negavo naujų knygų.
Spaudinių fondas 1991-01-01 Subačiaus filiale buvo 31080 egz. Vienam skaitytojui teko 40 knygų. Pirmieji atgautos nepriklausomybės metai buvo nelengvi, paženklinti vis kylančiomis kainomis ir nuolatinio galvojimo, kaip ką įsigyti ir kažkaip išgyventi. Sunki ekonominė situacija šalyje neleido įgyvendinti gražių ir prasmingų idėjų.
2005 metai
Šiais metais Subačiaus filialo darbuotojoms buvo keliami uždaviniai prisidėti prie kultūros, švietimo, mokslo ir informacinės visuomenės plėtros kaupiant, saugant ir sudarant sąlygas naudotis sukauptais dokumentais. Bibliotekoje gauti ir sėkmingai įdiegti trys kompiuteriai pagal VIPT projektą. Atsirado galimybė naudotis nemokama vieša interneto prieiga, pastatytas spausdintuvas. Viešojo interneto prieigos taško (VIPT) įkūrimas labai svarbus žingsnis prisidedant prie žinių visuomenės plėtros ir galimybė kaimo žmonėms pasinaudoti informacinių technologijų teikiama nauda. Bibliotekos darbuotojams padaugėjo darbo, tačiau kompiuterizacija išsprendė daug informacinio pobūdžio dalykų. Per 2005 metus atsirado 95 registruoti interneto vartotojai.
Knygų fondas – 33840 vnt. per metus. Buvo gauta 1222 vnt. naujų dokumentų, iš jų grožinės literatūros 838, periodinių leidinių -– 70 ir kt. dokumentų –14.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ