V., 2013
Pedagogas, kompozitorius Benjaminas Alekna gimė 1925 m. kovo 31 d. Bikonyse. Mokslų kelią pradėjo Panevėžyje: 1935 m. čia baigė pradžios mokyklą, 1943 metais – Panevėžio berniukų gimnaziją, lankė Mykolo Karkos muzikos kursus.
Ryškiausio prieškario Panevėžio kultūros veikėjo, mokytojo Vlado Paulausko sėjamas grūdas įkrito ir į būsimojo muziko Benjamino širdį, nes „pašaukimas muzikai akivaizdžiai tekėjo žemdirbių Aleknų gyslomis“, „išleido tėvynės mylėtojo daigus, tik augti jiems jau nebebuvo kur – tai bėgo už jūrių marių ir ten ant svetimo kranto išmestas į graudų ilgesį pavirto, tai lankstėsi lig žemės, kad audros nenulaužtų, tai skurdo, nyko belangėn uždarytas“, – rašoma Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės knygoje „Lietuviai ir muzika Sibire“.
1943 metų rudenį B. Alekna įstojo į Vilniaus muzikos mokyklą. Ne kiekvienas tada susigaudė, kad naciai karą jau pralaimėjo ir jų viešpatystė baigiasi. „Nepolitikuojantis, o tik muzikuojantis Benjaminas mąstė: jeigu ir išsiųs į Rytų frontą, tikrai žūsiu, gal verčiau užsirašyti į darbo batalioną, išvežtas Vokietijon gal net muzikos pasimokyčiau pas garsius jų profesorius…“ („Lietuviai ir muzika Sibire“)
Ir B. Alekna pasirinko darbo tarnybą Pomeranijoje 1943–1945 metais. Pabėgęs ir grįžęs į Lietuvą tęsė mokslus Panevėžio muzikos mokykloje, 1946 m. rudenį išlaikė egzaminus į Vilniaus valstybinės konservatorijos teorijos kompozicijos fakultetą. Mokslas sekėsi, pirmaisiais opusais fortepijonui pelnė perspektyviausio kompozitoriaus vardą.
1948 m. apkaltintas tėvynės išdavimu, 7 metus kalėjo Kolymos lageryje ir už Magadano, vėliau – 3 tremties metai Buriatijoje. Pirmuosius trejetą metų Benjaminas kasė volframo (vilko putos) rūdą kalnuose, dirbo anglių šachtose – „atrodė, kad įgrūdo į patį pasiučiausią pragarą, žmogaus kaip asmenybės nebėra – tik specialaus režimo lagerio numeris…“ Bet ir lageryje parašęs apie penkiasdešimt kūrinėlių, tačiau išsaugojęs vos keletą: „kai būdavo krata, pirmiausia atima natas, net buvau apkaltintas, kad natomis perduodu politines žinias, tačiau atima – vėl rašau, atima – vėl…“ („Lietuviai ir muzika Sibire“)
Grįžęs į Lietuvą, tęsė mokslus Lietuvos konservatorijoje, 1963 m. baigė Eduardo Balsio kompozicijos klasę.
B. Alekna nuo 1958 m. dirbo Panevėžio muzikos technikumo akompaniatoriumi, Klaipėdos muzikos technikumo dėstytoju, Vilniaus „Inturist“ restorano pianistu, Panevėžio aukštesniosios muzikos mokyklos dėstytoju, Rietavo, Plungės, Anykščių vaikų muzikos mokyklų fortepijono mokytoju, ilgiausiai – Panevėžio pedagoginės muzikos mokyklos (konservatorijos) privalomojo dalyko dėstytoju (1978–1994).
Kupiškėnų enciklopedijoje rašoma, kad B. Alekna sukūrė apie 1000 įvairių muzikos žanrų kūrinių. Išskirtiniai yra šie kūriniai: simfoninis paveikslas „Requiem“, 3-oji simfonija „Ieškančiojo pėdsakai“ chorui ir orkestrui, kantata mišriam chorui ir orkestrui „Medininkų ir sausio 13 d. aukoms“, vokalinis ciklas „Tėviškė poeto širdyje“, siuitos „Jaunimui“ ir „Lietuvis Amerikoje“ simfoniniam orkestrui, baletas „Margučiai“, operetė „Vaikis ne iš kelmo spirtas“.
Kompozitorius B. Alekna yra parašęs ir religinės muzikos kūrinių, ir pjesių estradiniam ansambliui, pučiamųjų orkestrui, ir dainų, giesmių vaikams, ir harmonizavęs liaudies melodijų. Savo gimtajam kaimui sukūrė „Bikonių maršą“.
Benjaminas Alekna mirė 2003 metais.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ