Tauragiškė Tamara Bridikienė jau nebeįsivaizduoja, kad galėtų gyventi kitur. Gyvenimo džiaugsmu trykštanti moteris su vyru Edmundu gyventi į Kupiškį atsikėlė prieš 35 metus. Čia užaugo jų vaikai. Buvusios rajono statybos organizacijos (RSO) kontoros pastate įsikūrusi šeima puoselėja savo namus, jų aplinką ir labai džiaugiasi, kad turi daugybę draugų. „Kupiškyje gyventi man labai gera“, – tvirtina linksma, komunikabili žemaitė.
Vardą davė tėtis
Tamara šiek tiek žemaičiuoja. Tačiau tik šią šneką girdėjęs pasakytų, kad ji – iš Žemaitijos. „Žemaičių tarmę jau beveik pamiršau, kupiškėniška man nelabai patinka, ji sunki“, – šypsosi T. Bridikienė. Svetingai sutikdama savo erdviuose namuose ji nepaliauja šypsojusis, nors gyvenimas moteriai nepagailėjo ir labai skaudžių nelaimių.
T. Bridikienė gimė ir augo Tauragėje. Tėtis Michailas (nors visi jį vadino Mykolu) Ritinskis buvo Lietuvos rusas, bet kalbėjo lietuviškai, tik su savo mama, Tamaros močiute Aleksandra, rusiškai.
Moteris turėjo tris brolius, tačiau augo su dviem, vienas mirė visai mažas, kai ji dar nebuvo gimusi. „Iš vaikų buvau jauniausia. Tėvai labai laukė gimstant mergaitės. Rusišką vardą man davė tėtis karalienės Tamaros garbei. Jis pasakojo, kad ir panelę jaunystėje tokiu pat vardu turėjo“, – kalbėjo T. Bridikienė.
Tamaros mamą Juzefą jis sutiko dirbdamas mėsos kombinate, kur darbavosi ir būsimoji žmona. Tėvelių Tamara jau nebeturi. Vienas jos brolis iki šiol gyvena gimtojoje Tauragėje, kitas – šiaurinėje Rusijoje, Vologdos mieste. Pas jį į svečius Tamara su vyru buvo nuvykusi ne kartą. Netrukus 70-metį švęsiantis brolis Romas visą gyvenimą ten dirbo tiltų statybos gamykloje kranininku. Nors brolį su seserimi skiria apie pusantro tūkstančio kilometrų, per šiuolaikines informacines technologijas jie susisiekia beveik kas vakarą.
Augo darnioje šeimoje
Prisiminusi vaikystę moteris pasakojo, kad Tauragėje ji praleido 17 savo gyvenimo metų. „Gyvenome dviejų galų name. Viename – mes, kitame – kaimynai. Tėtis buvo medžiotojas, būrelio vadovas, todėl medžiotojai pas mus viešėdavo dažnai. Veždavosi mane ir žvejoti, kartą lydeką traukdama ir į vandenį buvau įkritusi. Tėvai augino triušius ir parduodavo jų kailiukus. Iš uždirbtų pinigų visus mus į mokyklą išleisdavo. Brolių darbas būdavo jiems žolės prirauti, bet dažnai man, mažesnei, palikdavo tai padaryti.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ