Muzikos galia bene labiausiai gali suvirpinti žmogaus sielos gelmes, suteikti dvasios stiprybės, praskaidrinti kasdienybę, išsaugoti tautinę tapatybę. Tai ne šiaip lyrinis nukrypimas, bet gryna tiesa, kurią byloja mūsų tautos Sibiro tremtinių gyvenimo istorijos. Šiai temai buvo skirtas renginys, vykęs vasario 6 d. Kupiškio etnografijos muziejuje.
Tądien čia surengta konferencija Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių muzikavimui Sibire prisiminti. Taip pat buvo pristatyta Jūratės Vyliūtės ir Gailos Kirdienės knyga „Lietuviai ir muzika Sibire“, fotografijų paroda „Liaudies muzikantas Jurgis Stankevičius“. Skambėjo liaudiškos melodijos, atliekamos „Kupkėmio“ ir Kirdų šeimos, klausytasi iškilių kupiškėnų muzikos įrašų.
Sovietinių ideologų taikinys
Konferencijos tema ir naujoji knyga sudomino didelį būrį kupiškėnų. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos mokslo vyriausioji darbuotoja docentė G. Kirdienė skaitė pranešimą „Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių muzikavimas Sibire. Kupiškėnų tapatybės išsaugojimas Sibire“.
Pasak lektorės, užtekdavo tais laikais padainuoti lietuvišką patriotišką dainą ir tapdavai priešu. 1940 metais prasidėjus sovietinei okupacijai buvo susidorojama ne tik su kitaip mąstančiais, bet siekiama sunaikinti ir visą Lietuvos kultūrą. Visi turėjome tapti tarybinės liaudies, kuri buvo formuojama ideologizuotos rusiškos kultūros pagrindu, atstovais. Ypač buvo kovojama prieš tradicinę liaudies kultūrą, kuri yra tautinės tapatybės, tautinių šaknų pagrindas. Tradicinė lietuviška muzika irgi buvo vienas iš sovietinių ideologų taikinių. Tačiau mūsų tautos tremtiniai sugebėjo ir nepalankiomis sąlygomis Komijoje, Altajaus krašte, Jakutijos šiaurėje ir kitose tremties vietose tęsti ir puoselėti savo tradicinį muzikavimą. Jie į Sibirą vežėsi muzikos instrumentus, tautinius drabužius. Vėliau ir patys pasigamindavo įvairių muzikos instrumentų. Muzika tremtiniams padėjo ištverti visas negandas, buvo poilsis nuo sunkios kasdienybės, šventė. Aišku, daugiausia buvo grojami rusiški kūriniai, bet instrumentinė muzika leisdavo pasireikšti ir patriotiškumui. Be žodžių galėjo skambėti, pavyzdžiui, ir „Lietuva brangi“. Prižiūrėtojai nesuprasdavo, koks tai kūrinys.
„Daug buvo į Sibirą ištremta muzikalių žmonių ir iš Kupiškio krašto. Jų veikla atspindi visos Lietuvos dvasinės rezistencijos istoriją. Daugelis jų sugrįžę su triguba energija įsijungė į tautiškos kultūros sklaidos darbą“, – pabrėžė G. Kirdienė.
Muzikuojantys tremtiniai
Ji plačiau papasakojo apie kelis muzikalius kupiškėnus, buvusius tremtinius. Antai 1941 m. birželį buvo ištremta Kupiškio mokytoja Mikalina Glemžaitė, garsios dainininkės Onos Glemžienės (1858–1938) duktė. Ji buvo iš mamos išmokusi giedoti sutartines ir jas giedodavo kartu su seserimis. Sibire Mikalina atsidūrė viena.
Politinis kalinys buvo Kupiškio gaisrinės dūdų orkestro vadovas Leonardas Leščinskas (1892–1979). Jis 1944–1954 m. buvo kalinamas Norilske, vėliau Taišete. Kalinimą Taišete jam palengvino iš Lietuvos atsiųstas smuikas.
L. Leščinsko šeima į Sibirą ištremta 1948 m. Iš pradžių gyveno Talcuose, vėliau Bolšaja Rečka, Irkutsko srityje.
L. Leščinskas mokėjo groti visais dūdų orkestro instrumentais, taip pat smuiku, rašyti natas. Muzikali visa jo šeima buvo susibūrusi į ansamblį: pats griežė smuiku, žmona skambino gitara, o sūnus Leonardas (miręs tremtyje) pūtė klarnetą.
1964 m. su žmona L. Leščinskas grįžo iš tremties į Daugpilį, nes Lietuvoje buvusiems tremtiniams dažnai nebuvo leidžiama apsigyventi. Daugelis kurdavosi kuo arčiau gimtų vietų, pavyzdžiui, Latvijoje. Visgi 1968 m. Leščinskų vaikai tėvus parsivežė į Kupiškį.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ