Žemaitis, iš Šilalės kilęs Zigmas Armonas, gerai pažįstamas daugeliui kupiškėnų. Vyras ilgus metus vadovavo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Kupiškio rajono filialui. 36 metus mūsų krašte gyvenantis Z. Armonas drąsiai galėtų vadintis kupiškėnu. Kartu su juo į Lietuvą iš Rytų Sibiro, Ust Ilimsko miesto, atvykusi žmona Vera – rusų tautybės. Puikiai lietuviškai šnekanti moteris čia irgi sava. Liepos mėnesį pora švęs safyrines vestuves, kartu Armonai – jau 45 metus. Vienas kitą per dantį patraukdami jie sutartinai tvirtina, kad laimingo šeimyninio gyvenimo receptas – mokėti prisitaikyti vienam prie kito ir užgriuvus bėdoms ar sunkumams nepasiduoti.
Gimė Kazachstane
Armonų gyvenimo istorijos skirtingos ir labai įdomios. Ne mažiau savitas ir bendras judviejų gyvenimo kelias. Į porą jiedu suėjo gyvendami Sibire, Irkutsko srityje, nedideliame Ust Ilimsko miestelyje. 1973 m. Z. Armonas parsivežė žmoną į savo gimtinę. V. Kungurova-Armonienė – rusė, gimusi Rytų Kazachstane. Jos abu tėvai irgi rusų tautybės. Kai Vera buvo visai maža, mirė tėtis. Kartu su mama ją ir brolius Viktorą ir Ivaną užaugino kitas mamos vyras.
Moters vaikystė prabėgo mažame kaimelyje. Dirbti pradėjo anksti – 16 metų jau darbavosi duonos kepykloje. „Kai sulaukiau pilnametystės, į kaimą atvažiavo buvę mūsų kaimynai, felčerių šeima, ir pasiūlė man kartu vykti į Ust Ilimską padėti prižiūrėti jų vaikus. Prisimenu, mama nupirko plačias kelnes, „šarovarus“, naują palaidinę ir davė 60 rublių sakydama, kad daugiau užsidirbsiu pati. Važiavome toli, tūkstančius kilometrų, kelias paras traukiniu, paskui mašina. 1968 m. birželį atsidūriau Ust Ilimske. Kurį laiką saugojau vaikus, o kartą mano prižiūrima mergaitė Lena pamatė skelbimą, kad reikalinga paštininkė. Nuėjau ir pasakiau, kad noriu dirbti, mane priėmė. Nešiojau laikraščius. Vėliau miestelyje pastatė naują duonos kepyklą. Šeimos, kurioje gyvenau, galva Genadijus Ivanovičius, kurį vadinau dėde, pasiūlė mane ten įdarbinti. Patirties jau turėjau, mokėjau kepti bandeles, todėl buvau priimta, – apie save pasakojo V. Armonienė. – Greitai visko išmokau, kepdavome tik baltą forminę duoną. Aš maišydavau tešlą, draugė Liuda ją formuodavo, šaudavo į krosnį. Per dieną iškepdavome po 2–3 krosnis duonos. Vienu kartu – apie 150 kepalų.“
Pasak V. Armonienės, jaunystėje ji buvo drąsi ir linksma mergina. „Buvau pana kaip reikalas – mokėjau dainuoti, šokti, burti. Taip susiklostė aplinkybės, kad iš darbo kepykloje reikėjo išeiti“, – prisiminė Vera. Dėdė atgal nebepriėmė, tačiau pasirūpino, kad mergina gautų bendrabutį. Šią šeimą, kuri jai labai daug padėjo, moteris atsimena iki šiol. Prasidėjo savarankiškas gyvenimas. Be darbo ilgai būti neteko. Į bendrabutį netrukus atėjo kadrų inspektorė, kuri ieškojo darbuotojų naujai atidarytai kareivių valgyklai. Daugiau nei dešimt bendrabučio merginų buvo ten įdarbintos, tarp jų – ir Vera.
Ust Ilimske ir užsimezgė jos ir būsimo vyro Zigmo pažintis. Kaipgi žemaitis iš Šilalės ten atsidūrė?
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ