Mažytė Sinagogos gatvelė pačiame Kupiškio miesto centre – unikali istorinio paveldo dalis. Ši gatvė neatsiejamai susijusi su žydų tautos istorija. Jau rašėme apie tai, ką ji mums mena. O kokia Sinagogos gatvelė dabar? Kokie žmonės čia gyvena? Ar jų atmintyje išlikę prisiminimų nuotrupų?
Gatvelė – dviejų dalių
Šaltą sausio rytmetį žvalgausi po Sinagogos skersgatvį. Viena jo pusė – dešinioji, autentiška, čia išlikęs senasis akmeninis grindinys, vadinamasis brukas. Maži, apgriuvę namukai, pro kuriuos šviečia Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios bokštai, rodos, slepia ir saugo istorinę praeitį. Vienų langinės seniai užkaltos ir čia niekas nebegyvena. Beldžiu į kitas duris. Tyla. Išties labai tylu šioje gatvelėje, ramybę sudrumsčia tik gretima gatve lekiančios mašinos. Ar gyventojų čia jau nesama? Nėra ko ir paklausti. Niekas pro šalį nepraeina, o nesutryptas sniegas prie senų namukų durų atskleidžia, kad seniai čia niekieno nevaikščiota.
Suku į kitą pusę. Kairioji Sinagogos gatvės dalis asfaltuota, ir namukai atnaujinti. Viliuosi, jog rasiu bent vieno jų šeimininkus. Viena seniausių šios gatvės gyventojų – Danutė Baronaitė, įsikūrusi pirmuoju numeriu pažymėtame Sinagogos gatvelės name, pačioje gatvelės pradžioje, tikrai turėtų ką papasakoti. Deja, išsiaiškinu, kad čia moteris atvyksta tik vasaromis. Žiemą namai stovi tušti.
Gyventojai dažnai keitėsi
Prie dailaus, šviesiai žaliomis lentelėmis apkalto 4-uoju numeriu pažymėto namo sniegą valo vyriškis. Užkalbintas mielai sutinka paplepėti. Susipažįstame. Tai – Gintaras Šivickas, gyventi į Sinagogos gatvę atsikėlęs 2000-aisiais.
Kupiškyje gimęs, čia augęs vyras šiuos namus prieš penkiolika metų nusipirko pagal rastą laikraštyje skelbimą. „Buvau išsiskyręs, ieškojau savo kampo. Kai nusipirkau, šitas namas buvo tikra lūšna. Viską reikėjo remontuoti“, – apie kūrimąsi šioje gatvėje kalbėjo ponas Gintaras.
Šiuo metu jis čia gyvena vienas, tačiau savo namuose vyras retas svečias. Vairuotojo profesiją įgijęs kupiškėnas visą gyvenimą juo ir dirba. Danijos transporto įmonėje dabar besidarbuojantis G. Šivickas – tarptautinių reisų vairuotojas. „Važinėju po Europą, išvykstu porą mėnesių, namie pabūnu kelias savaites ir vėl į reisą. Taip jau 7-erius metus“, – apie save pasakojo pašnekovas.
Paklaustas, ar ką nors girdėjo apie šioje gatvelėje gyvenusius žydus, vyras iš stalčiaus traukia seną namų knygą. Nors metų, kada ji pradėta pildyti, nėra užrašyta, čia pažymėti įrašai – labai seni. Įrašytas ir ankstesnis šios gatvės pavadinimas – Rapolo Čarno. Šiuo vardu gatvė buvo pavadinta 1950 metais, o senąjį vardą atgavo 1990-ųjų birželį.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ