Pastarąsias beveik dvi savaites, rodos, visur tik ir tvyrojo euro laukimo, sutikimo, priėmimo nuotaikos. Visokios jos. Pirmąją šių metų dieną stebėjau žmones parduotuvėje. Vieni naują valiutą sutiko kaip natūralų ir neišvengiamą dalyką, kiti gi mūsų senojo lito labai gailėjo. „Žiūrėk, kokie nauji, blizgantys“, – galvas suglaudusios paauglės aptarinėjo prekybos centre gautą grąžą euro monetomis. Turbūt šį pinigą matė pirmą kartą… Vyresnio amžiaus pirkėjai šnekučiavosi, kad ir naujos piniginės prisireiks, mat į senąją nauji, dideli banknotai nebetelpa. Dar viena sutikta pora prisiminė, kad neįsigijo jokių lito suvenyrų.
Parduotuvėse didelės sumaišties nematyti. Kasininkės paklausia, kokia valiuta pirkėjai atsiskaitys, o grąžą atiduoda eurais. Pirkėjai, pačiupinėję naują banknotą, atsargiai deda į piniginę. „Kiek nedaug grąžos gavau“, – tarsteli viena moteris. Pastebiu ir žmonių, atsiskaitančių už prekes mokėjimo kortelėmis. Visur pabrėžiama, kad tai pats operatyviausias atsiskaitinėjimo būdas dviejų valiutų galiojimo laikotarpiu.
Akys vis stabteli prie prekių kainų. Tarsi savaime stebi, kokia prekės vertė eurais. O mintyse skaičiuoji skaičiuoji… Tik ką čia skaičiuoti, akivaizdu, kad prekių pabrangimo neišvengėme.
Nemažai smulkiųjų prekybininkų šias dvi savaites nutarė nedirbti. O tie, kas vis tik ryžosi, keiksnojo valdžios sprendimus. „Jei jau įvedėme naują valiutą, reikėjo iš karto tik ja ir atsiskaityti, kodėl tas dvi savaites vargti“, – buvo ir tokių nuomonių.
Pašte apgultis. Paštas virto pinigų keitykla, tokia pat situacija ir bankuose. Nemažai kupiškėnų, kurie eilėse stumdytis tingi, nešini paskutinėmis litų šimtinėmis skuba į prekybos centrus. Perka kad ir kokį mažmožį. Bet pinigus štai ir išsikeitė. Grąžą eurais gavai – ir galvos sukti nebereikia. Ramiai sau krauni į kojinę. Kad tik būtų ką krauti!
„Kupiškėnų turgaus“ prekybininkai pradėti dirbti ryžosi praėjus ne visai savaitei po euro įvedimo, per Tris karalius. Lauko turgavietėje prekiaujantys žmonės darbo visai nestabdė, išskyrus, žinoma, šventinį laikotarpį. Tik labai tuščia čia. Ir prekybininkų vos keli, ir pirkėjų mažai užsuka. Ne dėl euro. Po švenčių nebėra iš ko išlaidauti.
Šios dvi savaitės visiems bus tarsi adaptacijos laikotarpis. Tik ar tiek užteks? Ar piniginėse litų jau nebėra? Jei ir taip, tikriausiai dar ilgai mintyse apsipirkinėdami kainas versime senąja valiuta svarstydami, ar nepermokėjome.
Išties… Praeis laikas, ir pamiršime, kaip tas mūsų litas ir atrodė. Kaip pamiršome ir kitas valiutas, kurias jau pragyvenome. Tarpukario litas, rublis, talonai, 1993-iųjų vasarą vėl grįžęs litas. O dabar gyvenimą pradėjo lietuviškasis euras. Koks jis bus? Pagyvensime – pamatysime.
Randu keletą įdomių faktų apie eurą. Euras įvestas 1999 metais. Pirmiausia jis pasirodė atlyginimų lapeliuose ir sąskaitose. Eurų banknotai ir monetos Europos bankuose, kasos aparatuose, žmonių piniginėse atsirado 2002 m. sausio 1-ąją. Viena monetų pusė yra vienoda visoms šalims, kita – kiekvienos valstybės skirtinga. Banknotai visi vienodi.
——-
Autorius: Jurgita BANIONIENĖ