Vytaras Radzevičius – prodiuseris, žurnalistas, sporto komentatorius, keliautojas, knygų autorius – yra neabejingas Kupiškio kraštui. Čia gimė ir augo jo tėvas, čia praleista ne viena vasara pas senelius. Įdomu tai, kad Vytaro pirmieji žurnalistinės veiklos žingsniai taip pat yra susiję su „Kupiškėnų minčių“ laikraščio redakcija.
Šį lapkritį jis rajono moksleiviams vedė pilietiškumo pamokas. Ta proga buvo užsukęs ir į redakciją.
Už pirmą honorarą – švarkas
Pasak Vytaro, Kupiškis – tai jo senelių, tėčio kraštas. Čia mokykliniais metais praleisdavęs pusę vasaros atostogų. Dar tiek pat dienų prabėgdavo Suvalkijoje, Pilviškiuose, pas kitus senelius, mamos tėviškėje. Tad visai nekeista, kad 1989 metų vasarą, baigęs pirmąjį žurnalistikos kursą, pasiprašęs žurnalistinę praktiką atlikti būtent Kupiškyje. Ji buvusi labai naudinga.
„Mano seneliai gyveno Vytauto g. Vėliau, kai senelis mirė, močiutė apsigyveno B. Žekonio g. Čia ir buvau apsistojęs, kai atvažiavau į praktiką. Studentai labai nesiverždavo padirbėti rajono redakcijose, o aš džiaugiausi pasirinkęs Kupiškį. Buvau jau šiek tiek gyvenimo matęs vyrukas. Mat į žurnalistiką įstojau po kariuomenės. „Kupiškėnų minčių“ kolektyvas mane labai nuoširdžiai, kaip sūnų, priėmė. Eugenija Urbonienė yra buvusi mano tėčio bendraklasė. Tuo metu redaktoriavo Alfonsas Briedis. Iš buvusių darbuotojų prisimenu Eleonorą Vaičeliūnienę, Zitą Lukošiūtę-Staškūnienę. Žinau, kad jos likimas susiklostė tragiškai. Įstrigo man ir kelionė su redakcijos žmonėmis į Baltijos kelią.
Dirbti buvo įdomu ir lengva, nes Kupiškio kraštą pažinojau. Daug visko apie čionykščių žmonių gyvenimą, svarbius įvykius yra pasakojęs tėtis.
Tuo metu dar kompiuterių nebuvo. Straipsnius reikėjo rašyti ranka. Vėliau juos mašinėle atspausdindavo mašininkė ir perduodavo redaktoriui suredaguoti“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.
Vytaras sakė, kad redakcijoje dirbęs visu pajėgumu. Galėjęs ir temas siūlyti, ir jas rinktis. Antai bandęs ieškoti, kur yra užkastas sovietiniais metais centrinėje miesto aikštėje stovėjęs Stalino paminklas. Buvę įdomu patyrinėti, ar tikrai, kaip vietiniai kalba, prie bažnyčios tvoros gali būti palaidoti vokiečių kareiviai, ar tikrai Varležeryje yra nuskendęs rusų tankas. Jaunajam žurnalistui įsiminė ir interviu su menininku Henriku Orakausku jo dirbtuvėse, buvusiame malūne, pokalbiai su tremtiniais. Parašęs net ir miniatiūrų apie lėtai tekantį Kupos vandenį.
„Už pirmą redakcijoje gautą algą nusipirkau švarką tuometinėje Kupiškio universalinėje parduotuvėje, II aukšte. Tą švarką vilkėjau ir antrąją savo vestuvių dieną“, – sakė žurnalistas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ