Ši savaitė buvo kupina nerimo, absurdo, per kraštus besiliejančio žiaurumo. Visa Lietuva suka galvas, diskutuoja, kodėl buvo nužudyta dar viena jauna mergina, kas paskatino tokiam baisiam poelgiui iš pažiūros ramų, savo bicepsais mėgusį pasididžiuoti vaikiną.
O gal kaip tik kalti tie bicepsai, kurių ir neįvertino auka. Rodos, primityvu taip svarstyti. Tačiau kai aplinkui klesti išpuoselėto, seksualaus kūno, neįpareigojančių santykių kultas, kai nebelieka jokių tabu, neva varžančių žmogaus teises, ko dar galima tikėtis. Laisve naudotis ne visi moka.
Internetas pilnas pikantiškų naujienų, pavyzdžiui, apie vedusį vyrą, kuris patyrė aistringą romaną su septyniolikmete, apie seksualias bušido mergaites, net keliuose straipsniuose nagrinėjama, kodėl apsinuoginusi nusifotografavo garsi užsienio kino žvaigždė ir t. t. Vienas skaitytojas labai taikliai reziumavo, kad beliko dvi svarbiausios žiniasklaidos temos – seksas ir politika. Aišku, gal kiek persūdė žmogus taip kalbėdamas, bet manau, buvo visai arti tiesos.
Nepažeisti, nepaminti žmogaus teisių – labai svarbu. Tik dažnai šios teisės suvokiamos, kaip mano teisės. Kad reikia atsižvelgti ir į kito žmogaus nuomonę, norus, perprasti jo pasaulio suvokimą, ieškoti sutarimo ir kompromisų – ne vienam individualistui tai jau sunkiai įkandama aukštoji matematika.
Nepaaiškinamai agresyviai žmogus vis dažniau elgiasi ne tik kitų, bet ir savo paties atžvilgiu. Įspūdis toks, tarsi būtume laivai, blaškomi audringame vandenyne be krypties, be noro pasiekti tvirtą žemę po kojų. Atrodo, kad įsigali kažkokia sunkiai suvokiama savęs sunaikinimo programa. Nebūtinai ji reiškiasi fizinės savižudybės forma. Kaip matome, ir kitų naikinimu, ir dvasine savižudybe.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Antai šią savaitę Kupiškyje po vieną banką blaškėsi gerokai įkaušęs pilietis. Rėkavo, skeryčiojosi, kol netrukus čia pat atsirėmęs į palangę užmigo, aplinkui skleisdamas alkoholio tvaiką. Neprižadino jo ir kišenėje įkyriai zirziantis telefonas. Nusnūdęs gal būtų vėl savais keliais patraukęs, bet ėmė ir nuvirto šalia palangės. Darbuotojai iškvietė policininkus. Šie „pavargėlio“ neprikėlė. Jis gulėjo beveik be dvasios, tik retkarčiais ranka sumosikuodamas, kai pareigūnas bandė užčiuopti pulsą. Netrukus atskubėjo greitukė. Šiaip taip, gavęs pauostyti amoniako, nelaimėlis atsisėdo ir suvapėjo, kad gyvas, gyvas esąs. Prireikė jį neštuvais kaip kokį karalių nunešti į greitosios medicinos pagalbos automobilį. Šįkart save taip niokojančio alkoholiu žmogaus pagailėjo kiti. O jei nieko nebūtų buvę šalia, jei žmogelis būtų nugriuvęs per žiemos šalčius atokioje vietoje? Atomazga ir be didelių išvedžiojimų būtų aiški.
Paprasta pasakyti, kad savo gyvenimo kalvis yra pats žmogus. Nustatyti diagnozę, kad jis svaiginasi alkoholiu ar narkotikais, mušasi, žudo iš pasileidimo, dėl blogo auklėjimo, o gal net ir dėl genetinio polinkio, būtų lengviausia. Kur ieškoti tikslių ir teisingų atsakymų į tuos klausimus, nežinia.
Aišku tik viena, kad tobulėjant informacinėms ir visokioms kitokioms technologijoms, mūsų visuomenės dvasinė sveikata eina vis prastyn.
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ