Visas kupiškėno žurnalisto Algirdo Petrulio gyvenimas buvo ir yra susijęs su spausdintu žodžiu, lietuvių kalba. Apie savo darbą rajono laikraščio redakcijoje jis yra išsamiai parašęs pats. Tik iki šiol labai mažai žinome apie kolegos vaikystę, jaunystės metus, kas formavo jo pasaulėžiūrą, būdo savybes, ką jis veikė ir veikia palikęs redakciją. Nė karto mums nėra pavykę pasikalbėti su šiuo labai darbščiu ir sąžiningu žmogumi iš širdies. Gal tokia daugelio rašančiųjų apie kitus dalia – likti už uždangos. Ši publikacija ir bus bandymas tą uždangą nors šiek tiek praskleisti.
Išpažintis
Tokiai atvirai išpažinčiai reikia subręsti. Pasak Algirdo, gal jo anūkams, proanūkiams bus įdomu pasiskaityti apie savo senelį, prosenelį. Šiuolaikinis jaunimas nelabai linkęs į praeitį dairytis – vis skuba pirmyn. Aišku, tai jaunystės privilegija. Savo šaknimis domėtis dažniausiai pradedame būdami vyresni. „Noriu šiek tiek paatvirauti, idant palengvinčiau savo palikuonims, jei jie gilinsis į savo giminės praeitį, tą darbą“, – pabrėžė Algirdas. Jam, kaip „Kupiškėnų enciklopedijos“ bendradarbiui, suprantama, kokią neįkainojamą vertę gali ateityje turėti papasakota ir užrašyta žmogaus gyvenimo istorija.
„Esu pats sau priešas. Suvaržytas, nepatiklus, dirglus, išgyvenantis dėl menkiausios smulkmenos, nerimastingas, uždaras, nemėgstantis triukšmingų kompanijų, neigiamas emocijas savyje slepiantis žmogus. Visa tai nėra į sveikatą. Tačiau pagal savo eilėraščio posmą: „Ką darau – iš širdies, / Klausau savo sąžinės balso, / Galiu pagalbos ranką ištiest, / Jei kam reikalingas esu.“
Manau, kaip daugelį kitų, ir mane itin jaudina sovietiniais metais sugriautos ir Nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje dažnai toliau laužomos krikščioniškosios moralinės vertybės, teisingumo ir idealizmo visuomenėje stoka, dėl valdžios ir teisėsaugos neveiklumo niekaip nesutramdoma korupcija, suvešėjęs nusikalstamumas, vis labiau įsigalintys pragmatiniai principai, protekcionizmas, paniekintas garbės žodis. Skaudu man ir dėl kur kas buitiškesnių dalykų, pavyzdžiui, beglobių gyvūnų, įsiaudrinusio jaunimo laužomų medelių, teršiamos aplinkos, išplitusių keiksmų, apkalbų, pavydo… Labiausiai vertinu kitų žmonių nuo mažens sau giliai į širdį įsikaltas pozityvias nuostatas, kurių pats stengiuosi nuosekliai laikytis: sąžiningumą, teisingumą, darbštumą, reiklumą, atsakomybę, pareigingumą, tvarkingumą ir kt.“, – teigė Algirdas.
Žiupsnelis istorijos
Algirdas yra gimęs karo metais Akmenės kaime, kuris atsirado XIX–XX amžių sandūroje kaip Zasinyčių dvaro palivarkas. Po bajoro Jono Valentinavičiaus mirties (jam Alizavos kapinėse pastatytas kryžius) jo vaikai ūkį – 46,35 ha – nuomojo jo tėvo Povilo seneliams Onai ir Juozapui Vėžiams, turėjusiems 8 vaikus.
Povilas Petrulis šį ūkį pirko 1927 m. Dirbti žemę jam padėdavo pusberniai ir pusmergės. Tačiau po 1928-ųjų nederliaus metų ir didžiulio gaisro, per kurį sudegė visi pastatai, išskyrus namą, ir gyvuliai, į ūkį Petruliai, kaip buvo padarę anksčiau, vėl įsileido naujus nuomininkus, o vėliau žemę ėmė po truputį pardavinėti. 1933 m. 13 ha nupirko Antanas Diponas iš Pagojės, o 1935 m. 7 ha – kaimynystėje gyvenęs Vincas Ivanauskas. Iš likusių 26,35 ha 16,35 ha priklausė Povilui Petruliui, o 10 ha jo broliui Petrui su motina Marijona.
Prieš pat karą savo žemę Akmenėje dar kartą perleidę valdyti nuomininkams, Petruliai griebėsi prekybos verslo. Žydo name Kupiškyje įtaisė restoraną ir čia sėkmingai šeimininkavo 3 metus, kol jo nenacionalizavo sovietų valdžia. Netekę verslo, abu broliai su motina vėl grįžo į kaimą. Apie 1941 m. Povilas Petrulis vedė Kazimierą Šidlauskaitę iš Patrakės. Jos šeimą sudarė 9 žmonės. Su tėvais gyveno 5 sūnūs ir 2 dukterys. Greitai jaunieji susilaukė vaikų Algirdo ir Vandos. Karui praūžus, nenorėdami tarnauti sovietinėje kariuomenėje, K. Petrulienės broliai Jonas ir Albinas Šidlauskai išėjo partizanauti. Nuo skrebų ir enkavėdistų slapstėsi ir jų broliai: Bronius, Alfonsas ir Stepas. Pirmiausia žuvo Bronius – klojime gyvas buvo sudegintas 1945 m. Papyvesio partizanų būriui vadovavęs Jonas Šidlauskas-Robinas už Lietuvą savo gyvybę paaukojo 1949 m., o Albinas Šidlauskas-Žalgiris – 1950 m.
Tokioms aplinkybėms susiklosčius, Petrulių šeimai iškilo reali grėsmė būti išvežtai į Sibirą. Jų sodyba Akmenėje buvo nuolatinėje skrebų „priežiūroje“.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ