Užpraeitą savaitę kupiškėnai, žvelgdami į Gedimino gatvėje, priešais kultūros centrą, „raškomas“ liepas, labai gerai galėjo suprasti V. Krėvės herojų skerdžių Lapiną, kuris tikėjo, kad gyvens tol, kol Grainio liepa žaliuos.
Medžio sakralumas artimas kiekvienam lietuviui. Senovės baltų pasaulėjautoje vyravusi žmogaus sakralinio santykio su gamta idėja ir dabar akivaizdi įvairiose tradicinės kultūros apraiškose – kalboje, tautosakoje, tautodailėje, papročiuose.
Tokia pasaulėžiūra per amžius reguliavo žmogaus ir aplinkos sąveiką, neleido niokoti ir naikinti gamtos, skatino ją gerbti, tausoti, ja rūpintis. Juk ne veltui ir dabar kokia nors svarbia proga sodinamas medelis. Iškilmingai, išdidžiai. Tik štai kai daugiamečiai medžiai žemėn griūva, fanfarų nebėra. Riaumoja technika, praeiviai, pamatę tokį reginį, išplečia akis, gūžiasi ir nevalingai sustoja arba, priešingai, vos ne bėgte prabėga.
Kalbant apie lytį, homo- ar heteroseksualumą, dabar madingas klausimas „Kaip vaikams tai paaiškinti?“ Tokį pat klausimą galima kelti ir šnekant apie medžius. Ar turime tada moralinę teisę vaiką mokyti nelaužyti šakų, nes medžiui skauda, jis gyvas, jei dėdės gali medžius su šaknimis versti?
Kalbama, kad po truputį ir kitas liepas „raškys“. Neva supuvusias šalins. Anksčiau centrinės gatvės medžių alėja gražiai nušvisdavo girliandų lemputėmis prieš metų pabaigos šventes. Pernai nešvietė girliandos, žiūrėk, po metų kitų neaugs ir medžiai, nes atsodinimo darbai nenumatyti.
Suvokiamas ir sveikintinas rūpestis žmonių saugumu, būtinybė šalinti grėsmę keliančius medžius. Tačiau kodėl, pavyzdžiui, miškininkams galioja taisyklė – jei kerti, tai ir atsodink, pasirūpink žaliuoju krašto rūbu, o miestą po truputį verčiant plyne galvas skauda tik paprastiems kupiškėnams, kurie susirūpinę skambina į redakciją ir prašo daryti ką nors, kad valdžia neišnaikintų medžių mieste.
Pamenu cinišką situaciją prieš trejetą metų, kai pavasarį miesto aikštėje buvo išpjauta dalis medžių palei pastatus. Tuo tarpu Lietuvai pragražinti draugija atsiuntė skelbimą, kuriame buvo ir toks sakinys: „Pasodinkime medelių, gėlių, krūmų, padėkime pabusti gamtai po ilgos žiemos…“ Keista, kad medelių prikaišiojama atokiose vietovėse, vos ne pamiškėse, kur jie ir patys sėkmingai, be niekieno pagalbos išdygsta, o miesto zonoje, kur jie ne tik savo žaluma džiugintų akį, bet ir dulkes sulaikytų, orą grynintų – pasak valdininkų, „atsodinimas nenumatytas“.
Miestelėnai laukia nesulaukia Lauryno Stuokos-Gucevičiaus aikštės rekonstrukcijos, bet drauge ir nuogąstauja, ar tik nebus aikštė depiliuota kaip Gedimino pilies kalnas sostinėje. Skaudu, kad technikos ir urbanizacijos amžiuje vis labiau didėjant žmonių atotrūkiui nuo natūralios aplinkos, sakralų ir pagarbų požiūrį į gamtą keičia vartotojiškas santykis. Negi mažėjant žmonių mieste privalu naikinti ir žalumą, tapti asfaltuota ir cementuota plyne?
——-
Autorius: Jurgita ŽIUKAITĖ