žurnalistas
Įdomu, ką darys Seimo, buvęs Europos Parlamento narys ir Klaipėdos uosto direktorius Eugenijus Gentvilas su savo galva? Jeigu pirmadienį į Klaipėdą atplaukęs suskystintų gamtinių dujų terminalo dujinimo laivas (FSRU) „Independence“ sėkmingai bus prijungtas prie Lietuvos dujotiekių sistemos ir gruodžio pradžioje sėkmingai pradės pumpuoti norvegiškas dujas.
Prieš metus interviu dienraščiui „Lietuvos rytas“ p. Gentvilas tvirtino esąs tikras, kad SkGD terminalas numatytu laiku veikti nepradės. Tame tekste dar buvo parašyta, esą prelegentas dėl to guldąs galvą, nors interviu citatose tokio teiginio nebuvo. Nors nenustebčiau. Mūsų politikai, siekdami būti originalūs ir atkreipti į save dėmesį liežuviais tarška su polėkiu: tai galvą guldo, tai žada gultis ant Rusiją ir Kaliningrado eksklavą jungiančio geležinkelio. Faktas yra tas, kad nė vieno jų nepervažiavo traukinys ir visos galvos liko sveikos.
Energetikos ministras ir buvęs AB „Klaipėdos nafta“ direktorius Rokas Masiulis ta proga sako pastebintis nuoseklią p. Gentvilo poziciją: kelti abejones dėl projekto įgyvendinimo – bus vėluojama sukalti terminalo platformos polius, išgilinta uosto akvatorijos duobė bus užnešta, kad nuslinks povandeninis šlaitas, tačiau ligi šiol nė viena jo pranašystė nepasitvirtino.
„Man nesuprantamas p. Gentvilo tikslas taip elgtis ir viešai kalbėti, bet noriu tik atkreipti dėmesį, kad dauguma tokio dydžio ir sudėtingumo projektų paprastai vėluoja, o mūsiškis bus pastatytas laiku, todėl turėtume didžiuotis tuo, ką visiems kartu pavyko padaryti, vietoj to, kad ieškotume kam ir kur įgelti“, – sako p. Masiulis.
Viena vertus, įvertinant visą, maždaug penkerius metus trukusį SkGD terminalo projektavimo ir statybos laikotarpį, kartais yra neįtikėtinai keista, kad jį pavyko įgyvendinti. Suskaičiavus, kiek iš Lietuvos į Briuselį buvo išsiųsta protesto laiškų ir skundų iš įvairių kompanijų, lobistų struktūrų. Kiek politinių bei administracinių kliūčių buvo mėginama suręsti, kaip iki paskutinės minutės išsidirbinėjo projekto statybos rangovai. Su kokiu entuziazmu buvo mėginama kriminalizuoti terminalo vystymo procesą laikinojoje Seimo komisijoje, kuriai vadovavo parlamentaras Artūras Skardžius (ar jis irgi atvyks pirmadienį į Klaipėdą švęsti?).
Tačiau pavyko. Tvirtos politinės valios, vadybininkų pasiaukojimo dėka jau šiemet šalis turės antrąjį gamtinių dujų tiekimo šaltinį ir faktiškai bus nepriklausoma nuo Rusijos „Gazprom“ diktato.
Vien praeitą savaitę Rusijos žiniasklaidoje radau keliasdešimt nuorodų šia tema. SkGD terminalas Klaipėdoje, Europos Komisijos požiūriu, kuris buvo paskelbtas prieš pusantros savaitės, yra įvardijamas kaip vienas iš svarbiausių infrastruktūros objektų, užtikrinančių ne tik Lietuvos, bet visų trijų Baltijos šalių energetinį saugumą ateinančią žiemą. Nors pastatytas be ES finansinės paramos. Briuselis Estijai rekomenduoja iki š. m. gruodžio pasirašyti susitarimą, kuris leistų užsitikrinti gamtinių dujų tiekimą iš Klaipėdos, jeigu jo prireiktų dėl neprognozuojamų Rusijos veiksmų. Rytinėje Baltijos jūros pakrantėje Maskva dujų tiekimo požiūriu nebegali pakartoti Ukrainos scenarijaus ir užsukti dujų sklendę Naujųjų metų proga.
Ir tai ne tik Ukrainos patirtas scenarijus. Dujų sklende per paskutinį dešimtmetį Maskva manipuliavo derėdamasi su Baltarusija (nutrauktas dujų tiekimas, nesusitarus dėl būsimojo kontrakto kainodaros), Moldova (dėl šios šalies deklaruotų eurointegracinių siekių, dujų kaina buvo padidinta), Armėnija (buvo grasinama didinti dujų kainą tol, kol šalis oficialiai pernai atsisakė suartėjimo su Europa), Gruzija (pačiu sunkiausiu šaliai laikotarpiu 2005–2006 m. žiemą, pradėjus esmines ūkio reformas kaina buvo padidinta dvigubai, o dujotiekis susprogdintas Kaukazo kalnų Rusijos pusėje), Azerbaidžanu (šaliai paskelbus apie planus kartu su JAV ir Turkija pastatyti dujų eksporto dujotiekį nuo Kaspijos jūros apeinant Rusiją, kuriam laikui užsukta vienintele magistralinė sklendė), Turkmėnija (kol šios šalies vieninteliai eksporto dujotiekiai ėjo per Rusiją, sklendė buvo užsukta be paaiškinimų – problemos tęsėsi tol, kol iš Turkmėnijos dujotiekis buvo nutiestas į Kiniją). Smulkesnių recidyvų buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse būta dar daugiau.
2010 m. „Verslo žinioms“ teko rengti interviu su Valerijumi Golubevu, „Gazprom“ valdybos vicepirmininku ir AB „Lietuvos dujos“ valdybos pirmininku. Paklaustas apie tai, kad Rusijai ir toliau taikant Lietuvai bene aukščiausias dujų kainas Europoje, Lietuva gali pasistatyti alternatyvų SkGD tiekimo šaltinį p. Golubevas atsakė: „Lietuva turi teisę priimti sprendimą kaip bet kuris nepriklausomas ūkinis subjektas (gerai čia apie nepriklausomą valstybę!). Tačiau investicijos turi remtis ekonominiais skaičiavimais, o ne politikų įsivaizdavimu, kad SkGD terminalai gali sumažinti dujų kainą. Tokie įsitikinimai mažų mažiausiai nepamatuoti, nes investicijos į terminalą siekia apie 500 mln. USD, neįskaičiuojant papildomų – į aplinkinę infrastruktūrą. Mes manome, kad tokių objektų statyba suinteresuotos ne dujų, o statybos sektoriaus kompanijos, siekiančios rangos sutarčių, tačiau tų sutarčių kaina gula ant vartotojų pečių.“
Tai va – kaip iš p. Golubevo lygio eksperto lūpų – visai prasta pranašystė, su tikrove neturinti nieko bendra.
Tiesą sakant, diskutuoti net su aukšto lygio „Gazprom“ atstovais žiauriai nusibodo. Šiandien kyla nenumaldomas noras pasiūlyti, kad jie papūstų man į uodegą. Pirmadienį einam švęsti!
——-
Autorius: Rytas STASELIS