asmeninio archyvo
Šiuo metu „Kupiškėnų minčių“ redakcijoje nebėra fotokorespondento arba fotografo etato. Visi žurnalistai ir ne tik šiais laikais sugeba fotografuoti. Tai itin per pastaruosius dešimtmečius patobulėjusios fotografavimo technikos rezultatas.
Edmundas Maželis buvo paskutinis „Kupiškėnų minčių“ fotokorespondentas, turintis fotografo specialybę. Redakcijoje jis dirbo nuo 1996 iki 2005 metų. Su Edmundu pasišnekėjome apie išsipildžiusią jo paauglystės svajonę, apie bėgantį laiką ir gyvenimo permainas, apie kūrybos ir realybės santykį.
Dėdės pavyzdys
Edmundas tikras rokiškėnas. Gimė ir augo Ruopiškio kaime. Fotografija jį sudomino dėdė, gyvenantis Žemaitijoje. Atvažiavęs į svečius jis mėgdavo įamžinti giminaičius. Rodos, turėjo anuomet (apie 1972 metus) labai gerą, deficitinį veidrodinį fotoaparatą „Zenit 3M“. Vėliau atveždavo savo darytų nuotraukų. Edmundui vaikystėje jos kėlė nuostabą. „Pasižiūri į veidrodį ir matai save. Užsimerki ir to vaizdo nebelieka. Atsimerkęs pradedi maivytis ir regi save akimirką kitokį, bet tos akimirkos tik nusisukus nuo veidrodžio dingsta. Pastebėjau, kad nuotraukose jos išlieka. Nuotraukas gali kažkur į stalčių nukišti, o vėliau vėl pasiimti ir pasižiūrėti į nuėjusius į nebūtį vaizdus. Mane labiausiai ir traukė ta unikali fotografavimo galimybė užfiksuoti, įamžinti prabėgančias gyvenimo akimirkas. Aštuonių klasių baigimo proga dėdė man padovanojo pirmąjį fotoaparatą „Fed 3“. Buvau geras vaikas. Gal dėdė įžvelgė, kad rimtai esu susidomėjęs fotografija“, – dalijosi prisiminimais pašnekovas.
Pasak Edmundo, dėdė daug apie fotografavimą ir nuotraukų darymą neaiškino. Rokiškyje padėjo supirkti visas tam darbui reikalingas priemones – fotografavimo juostas, fiksažą, voneles ir kt. Juostelei ryškalo teko ieškoti net Latvijoje, Subatės miestelyje. Chemikalų fotonuotraukoms daryti Latvijoje tuo metu buvo kur kas didesnis pasirinkimas nei Lietuvoje. Vėliau daug reikalingų priemonių nuotraukoms daryti nusipirkdavęs Daugpilyje.
Mokė bendraamžius
Mokykliniais metais mėgęs fotografuoti savo bendramokslius, draugus. Devintą ir dešimtą klasę baigė Rokiškyje, dabartinėje Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijoje. Ten lankė fotografų būrelį. Mokytojas Augulis jam greitai ir fotolaboratorijos, įsikūrusios moksleivių bendrabutyje, raktus atidavė. Mat Edmundas savo fotografavimo žiniomis gerokai lenkė savo bendraamžius ir jau galėjo kitus pamokyti.
„Buvau per vasarą gal du ar tris kartus perskaitęs knygą „Dvidešimt penkios fotografijos pamokos“. Kai kurias jos vietas apie kompoziciją, nuotraukų darymo receptūras net atmintinai mokėjau. Buvau skaitęs knygų apie fotografavimą ir rusų kalba. Daug man praktiškų patarimų davė senas rajono fotografas Strazdas, gyvenęs kryžkelėje tarp Kamajų ir Obelių. Mielai mane konsultuodavo ir Subatės fotoateljė dirbę vyras ir moteris. Galėdavau su jais diskutuoti apie kadravimą, kodėl taip, o ne kitaip reikėtų daryti“, – pasakojo pašnekovas.
Žinoma, neapsieita ir be jaunystės šelmysčių. Dėl jų Edmundas paliko Rokiškį ir vienuoliktą klasę baigė Panemunėlio vidurinėje. Kad nori tapti fotografu, jis jau žinojo mokydamasis jaunesnėse klasėse. Tačiau nebuvo paprasta savo svajonę įgyvendinti.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ