Problema ne ta, kad kiekvienais metais prieš svarstant valstybės biudžeto projekcijas, valdžiai ima niežtėti nagus didinti mokesčius arba naikinti galiojančias lengvatas. Politinės ligos recidyvas tas, kad politikai ta proga mėgsta slapukauti. Užuot aiškiai deklaravęs, kokia bus mokesčių politika ir prioritetai, ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius viešai šios temos vengia, finansų ministras Rimantas Šadžius kalba užuominomis, tarsi kviesdamas laukti oficialių Vyriausybės dokumentų.
Nors ne tik Vyriausybė sudaro valstybės biudžetą. Kitų finansinių metų rodiklius dėlioja kiekviena verslo įmonė ir, drįstu teigti, toks poreikis randasi daugelyje Lietuvos namų ūkių.
Tačiau ir ūkio subjektai, ir kiekviena Lietuvos šeima šiandien turi atspėti, ar kitąmet, tarkime, liks galioti lengvata perkamai šilumos energijai. Ar Vyriausybė didins ar nedidins akciją gamtinėms dujoms. Prieš mėnesį apie tai nebuvo jokių pranešimų. Prieš kelias savaites iš valdiškų koridorių pasigirdo, kad esą lengvatinis PVM 9 proc. tarifas šilumai didės, o dėl dujų esą dar nėra aišku. Vos prieš savaitę valdančioji koalicija dėl to tarpusavyje gerokai susiplakė ir tarsi leido signalus, kad artimiausiu laiku niekas nesikeis. O jau praėjusią savaitę viešai pasirodė pranešimai apie pagrindinius 2015-ųjų valstybės biudžeto rodiklius, kuriuose pirminė informacija apie nuo sausio 1 d. nebegaliosiančią PVM lengvatą šildymui (kad vietoje 9 proc. bus taikomas bendras 21 proc. PVM tarifas) pasirodė esanti teisinga.
Kalbant apie šių pokyčių turinį, jį buvo galima prognozuoti 95 proc. tikslumu. Regis, esu rašęs dar šių metų pavasarį, vos tik „Lietuvos dujos“ susitarė su Rusijos koncernu „Gazprom“ dėl penktadaliu mažesnės tiekiamų dujų kainos, kad po to pirmučiausiai tikėtinas valdžios žingsnis – PVM lengvatos naikinimas. Viena vertus, valdžios instinktai negali praleisti progos pasipinigauti (juk kad ir kiek būtų viešųjų finansų, jų visada per mažai). Kita vertus, jeigu Vyriausybė nepanaikintų mokestinės lengvatos šildymui, dar pavasarį buitiniams vartotojams išdalijusi „Gazprom“ suteiktos lengvatos naudą, ji nužudytų net ir visai miglotus akstinus siekti didesnio energijos vartojimo efektyvumo, atnaujinti daugiabučius ir didinti energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių.
Antrąjį motyvą galima būtų netgi pasveikinti. Tačiau spėju, kad jis čia išvis negrojo. Kad ir kaip gražiai skambėtų retos valdžios deklaracijos energijos efektyvumo tema, ši Vyriausybė neturi nei aiškios strategijos, nei bando kurti aiškius planus, nei motyvuoja energijos vartotojus. Tad greičiausiai, esminis PVM lengvatos šildymui naikinimas yra tie maždaug 200 mln. litų (arba, kaip dabar įprasta nurodyti – šiek tiek mažiau nei 60 mln. eurų), kurių nereikia nei ištraukti iš šešėlio, nei hipotetiškai suplanuoti iš naujai steigiamo verslo naudos viešiesiems finansams. Kitaip tariant, nesiūlyčiau ieškoti sudėtingų schemų ten, kur jų ir nėra.
O jų reikėtų dėl sudėtingesnių tikslų.
Bet kokios mokesčių lengvatos yra yda. Socialinės problemos, ko gero, neturėtų būti sprendžiamos jomis manipuliuojant. Mažas pajamas turinčioms šeimoms, neišgalinčioms mokėti už šildymą tiek, kiek jis iš tikrųjų kainuoja, valstybė turi rasti kitus mechanizmus, kaip garantuoti reikiamą paramą. Tarsi tai ir yra žadama.
Tačiau kaip grynakraujis daugiabučio gyventojas čia privalau įterpti svarbų aspektą, apie kurį valdžia niekada rimtai nekalba. Daugelis socialinę paramą, skirtą kompensuoti aukštas kainas už šildymą, gaunančių mano kaimynų yra piktybiški elementai, trikdantys bet kokias pastangas namo bendruomenės mastu siekti efektyvesnio energijos vartojimo (pradedant skeptišku požiūriu į bendrijų kūrimą, baigiant daline ar visa namo renovacija). Piktybiškesni už juos gal tik savininkai – butų nuomotojai. Ir vieniems, ir kitiems į visokias savas organizacijas yra giliai nusispjaut. Tiesa, dėl skirtingų priežasčių. Pirmieji gauna socialines išmokas iš valstybės ir žiemą atsidarę orlaides protestuoja prieš iniciatyvas vienu ar dviem laipsniais mažinti šildymo temperatūrą. Antrųjų sąskaitas už šildymą sumoka nuomininkai, o kalbos apie bendras investicijas į taip pat ir jų turto vertės didinimą butų nuomotojams kažkodėl neįdomios.
Todėl esu linkęs sakyti, kad valdžios sprendimas naikinti šilumos lengvatą ir kompensuoti išlaidas, kaip teigiama, „tik tiems, kam to reikia“, aiškiai nenurodžius, kiek tos kompensacijos ir kokiomis sąlygomis (per kiek laiko turi būti pasiekta energijos vartojimo efektyvumo pažanga būstą atnaujinant, tvarkant šilumos mazgus bei sistemas) galios ateityje, yra demoralizuojantis smūgis daugiabučiuose dar gyvenantiems viduriniosios klasės dinozaurams. Žinoma, galima teigti, kad vidurinioji klasė turi praktinių galimybių rinktis kitą gyvenamąją vietą. Tai tiesa. Tačiau tada valdžia turėtų bent jau sau atsakyti į klausimą, ką ji ateityje darys su senstančiais daugiabučiais namais ir tais, kurie ten per dešimtį artimiausių metų liks juose gyventi.
——-
Autorius: Rytas STASELIS