Socialinę atskirtį patiriantys žmonės stumiami kuo toliau, į užribį. Tačiau taip gyvenančių, o gal tik egzistuojančių, yra ir Kupiškio krašte. Kupiškėnę Nijolę Biškauskienę pažįsta ne vienas. Namų neturinti 54 m. moteris miške glaudžiasi su draugu Gintu. Ir – jau ne vienerius metus.
Vilką kojos peni
Aktyviai diskutuodami abu skubėjo nešini maistu, kurį gavo iš maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims programos. Konservai, miltai, žirniai, kruopos – kelias dienas pavalgyti užteks, gerai, kad nors tiek duoda – samprotavo. Piktino šiuos du žmones kas kita. „Tokie, kaip mes, viską, ką gauname, suvalgome, bet atvažiuoja maisto pasiimti ir su brangiausiomis mašinomis, maišais tempia, o mes paskui tą maistą, išmestą konteineriuose, randame. Tai kam iš viso tada tos paramos prašyti?“ – sutartinai klausė abu.
Pakalbinti sukluso, stabtelėjo ir drąsiai į kalbas leidosi. Savo pavardės pasakyti nepanoręs Gintas pasakojo ir tokį matytą vaizdelį, kai dalijamo maisto atvykusi pasiimti moteris paprašė jai duoti tik cukraus ir miltų, visų kitų produktų net neėmusi sėdo į automobilį ir nurūko. Labai piktino juodu ši situacija. Paklausti, kaip dabar gyvena, pyktelėjo. „Siaubingai! Ne vietoje gatvę perėjau, gavau 10 parų, dabar antrą kartą sakė nubaus, kad vėl ne vietoje kirtau, – skundėsi N. Biškauskienė dejuodama, kad jau tris mėnesius nebegauna ir pašalpos. – Nė kapeikos neturime, dabar – tik konteineriai.“
Nuo kovo mėnesio moteris yra registruota Kupiškio darbo biržoje, jos draugu prisistatantis Gintas neturi jokių asmens dokumentų, todėl registruotis biržoje ar gauti socialinę pašalpą negali. „Nebent pas kokį gerą žmogų padirbėti nueiname, tai užsidirbame“, – kalbėjo vyras.
Abu neslėpė, jog šiuo metu gyvena miške, sakė turį kuo užsikloti, šalnų dar nebuvo, tad nesušąla. „Rytais anksti, 4–5 valandą, keliamės ir einame per konteinerius. Toks gyvenimas, vilką kojos peni“, – tvirtino N. Biškauskienė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Unė JUODYTĖ