Buvusi „Kupiškėnų minčių“ laikraščio žurnalistė Jūratė Nedveckaitė-Mockuvienė – jaunosios žurnalistų kartos atstovė. Ji daug prisidėjo, kad rajono laikraščio redakcija dirbtų šiuolaikiškai. Čia prabėgę šešeri darbo metai (1997–2003), naujam karjeros šuoliui subrandino ir ją pačią.
Su J. Nedveckaite-Mockuviene beveik lygiai po vienuolikos metų vėl susitikome buvusioje jos pirmojoje darbovietėje ir pasikalbėjome apie praeitį ir dabartį.
Lemtingos pažintys
Jūratė užaugo Kupiškio krašte, Puožo kaime. Likimas jai lėmė nuo pat mažens bendrauti su dviem, jau šviesaus atminimo, talentingomis moterimis – iš šio krašto kilusia dailininke Bronislava Jacevičiūte-Jėčiūte ir jos drauge poete Janina Degutyte. Jūratė nuolat sukiodavosi netoliese esančiame Mazgeliškio vienkiemyje, kur vasaromis, buvusioje B. Jacevičiūtės-Jėčiūtės tėvų sodyboje, apsistodavo abi menininkės. Su jomis artimai bendravo ir Jūratės tėvai.
„Pamenu, kaip J. Degutytė griežtu tonu mane mokė, kad drabužiai negali būti užsverti ant kėdės, kad juos būtinai reikia tvarkingai sukabinti spintoje. J. Degutytė mėgo megzti ir valgį virti. Įvairiausių mezgimo raštų ir valgių receptų nusižiūrėdavo iš lenkiškų žurnalų. Mokė ir mane visokius patiekalus gaminti. Būdama paauglė su šiomis menininkėmis mažai kalbėdavau apie istoriją, literatūrą, dailę. Tačiau tos moterys man, be abejo, darė didelę įtaką. Retkarčiais jos paspėliodavo, ką gi Jūratėlė pasirinks – ar literatūrą, ar dailę“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Per filologiją – į žurnalistiką
Visgi poetės įtaka pasirodė stipresnė. Baigusi Kupiškyje vidurinę mokyklą Jūratė 1993 metais pasirinko lietuvių filologijos studijas Vilniaus universitete. „Mazgeliškio realijos Janinos Degutytės kūryboje“ buvo jos diplominio darbo, kuriam vadovavo profesorė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, studijavusi iškilių lietuvių moterų kūrybą, tema.
„Buvo gera atpažinti poetės kūryboje tuos pačius augalus, medžius, stirnas ir briedžius – visa tai, kas buvo ir mano realybė“, – sakė Jūratė.
Visgi pati didžiausia Jūratės svajonė bebaigiant vidurinę buvo žurnalistika. Į žurnalistiką nestojo, nes tuo metu vyravo nuomonė, kad filologijos studijos yra rimtesnis mokslas, kad žurnalistu gali tapti kiekvienas lituanistiką baigęs žmogus. Studijos universitete merginos nenuvylė. Tuo metu jai dėstė visas profesūros žiedynas – Elena Bukelienė, Vitas Labutis, Aldonas Pupkis, Aleksas Girdenis ir kiti. Ji iki šiol yra dėkinga A. Pupkiui už kalbos kultūros paskaitas, kurios ir šiuo metu praverčia kasdieniniame darbe.
Tačiau Jūratė universitete ne tik uoliai krimto lituanistikos mokslus, mokėsi anglų kalbos, bet ir ieškojo kelių, kaip galėtų įgyvendinti savo svajonę – tapti žurnaliste. Literatūrologija jos neviliojo.
„Mano studijų metais lituanistams buvo galima laisvai pasirinkti studijuoti keletą dalykų. Pradėjau Žurnalistikos institute, kuris buvo universiteto padalinys, lankyti Laimono Tapino vedamas paskaitas apie Žurnalistikos etiką ir teisę, išklausiau Valdo Bartusevičiaus tiriamosios žurnalistikos kursą, lankiau čia ir kitas paskaitas. Studijų metais taip pat dirbau neetatine rajono laikraščio korespondente. Rašiau apie studijuoti iš Kupiškio krašto atvažiavusius jaunus žmones, garsesnius mūsų kraštiečius, gyvenančius Vilniuje. Per vasaros atostogas mano straipsniuose vyraudavo kaimo tematika. Žurnalistinę praktiką 1995 metais irgi atlikau „Kupiškėnų minčių“ redakcijoje. Tuomet dar teko susidurti su redaktoriumi Alfonsu Briedžiu. Tačiau kažkokio įsimintinesnio bendravimo su juo nepamenu. Buvo senyvo amžiaus žmogus, nuolat sėdėdavo užsidaręs savo kabinete. Tik įstrigo, gal dėl keistoko vietovės pavadinimo, viena pirmųjų jo užduočių parašyti apie Apirbų žemės ūkio bendrovę.
Savo visaverčio darbo redakcijoje pradžią sieju su redaktore Nijole Stulgiene“, – apie kelią žurnalistikos link pasakojo pašnekovė.
Po studijų – laukiama
Artėjant studijoms universitete į pabaigą, Jūratei paskambino naujoji „Kupiškėnų minčių“ redaktorė N. Stulgienė ir teiravosi, kaip jai sekasi.
„Pasakiau, kad baigiu rašyti diplominį darbą. Redaktorė mane pakvietė gavus diplomą atvykti dirbti į redakciją. Pasiūlymas tiko. Tuo metu maniau, kad grįžti į gimtinę yra vienintelis teisingas sprendimas. Atrodė, rajonas klesti, išgyvena ekonominį pakilimą, bus ir temų straipsniams. Redaktorės tik paprašiau, kad leistų man mėnesį po studijų baigimo paatostogauti. Ji sutiko“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Jūratė buvo gavusi ir V. Bartusevičiaus pasiūlymą padirbėti neetatine „Sostinės“, „Lietuvos ryto“ leisto priedo, žurnaliste. Tačiau gimtinės trauka nugalėjo. Juolab kad čia buvo siūlomas etatinis darbas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ