„Esu laiminga, kad vaikai atsistojo ant kojų, kad jiems gerai sekasi, kad turiu virš galvos savo stogą, kad dar džiugina gamtos grožis, kad yra širdžiai mielų laisvalaikio pomėgių, kad vis dar galiu dalytis mintimis su artimais žmonėmis. Gaila tik, kad sveikata vis primena apie nugyventų metų naštą“, – sakė buvusi mūsų redakcijos darbuotoja Jerina Tamošiūnienė-Mikonienė.
Tėvų namus paliko anksti
Jaukioje Jerinos svetainėje bevartant nuotraukų albumus, kalba pirmiausia pasisuko ne apie jos darbą redakcijoje, o apie vaikystės ir ankstyvos jaunystės metus. Pasak Jerinos, jos gyvenimas nebuvo rožėmis klotas. Per gyvenimą teko trylika kartų keisti gyvenamąją vietą, dirbti įvairius darbus, išgyventi skyrybas. Gyvenimas nelepino nuo pat pradžių. „Gimiau Rokiškio rajone, Krapiškio kaime, netoli Aleksandravėlės. Augome septyni vaikai, keturios seserys ir trys broliai. Tėvams išmaitinti tokį būrį vaikų buvo nelengvas uždavinys. Namus palikau anksti, tik baigusi tuometę Aleksandravėlės aštuonmetę mokyklą. Labai norėjau toliau mokytis, bet į vidurinę mokyklą Obeliuose tėvai leido vyriausiąją seserį. Manęs toliau besimokančios negalėjo paremti materialiai. Taigi jau pačiai reikėjo prasimanyti duonos kąsnį. Pirmiausia ir patraukiau į Obelius, pas vidurinį išsilavinimą jau gavusią seserį, kuri buvo ištekėjusi už to miestelio vykdomojo komiteto pirmininko ir toje įstaigoje dirbo sekretore mašininke. Padėjau jai auginti vaikus ir lankiau vakarinę vidurinę mokyklą. Kai sesers vyras buvo perkeltas dirbti į Pabradę ir su juo išvyko visa šeima, Obeliuose nebegalėjau likti, nes nuomotis butą man buvo per brangu. Tuomet sumaniau lankyti aštuonių mėnesių medicinos seserų kursus Rokiškyje. Tada tebuvau septyniolikos. Laimė, kad Rokiškyje gyveno teta, ir turėjau, kur prisiglausti. Baigusi kursus gavau paskyrimą į Zarasų rajoną, bet dirbti neišvykau, nes ten dėl lėšų stokos nebuvo įkurtas medicinos punktas. Dauguma mano bendrakursių išvyko toliau tęsti mokslų į Panevėžio medicinos mokyklą. Aš tokios galimybės neturėjau dėl sunkios materialinės padėties“, – pasakojo pašnekovė.
Sukūrus šeimą
Visgi Jerina be darbo neliko. Rokiškio r. kultūros skyrius guvią, žinių siekiančią merginą pasiuntė dirbti į Kalvių kaimo klubą-skaityklą. Buvo 1959-ieji. Čia bedirbdama ji atšoko ir vestuves su kolūkio mechaniku Vytautu. Dirbo, kol gimė dukra Sigutė. Į darbą nebegrįžo, nes netrukus susilaukė ir antrojo vaikelio – sūnaus Gintaro.
Jų šeima 1965 metais apsigyveno Kupiškio r., Laičiuose. Tuo metu tai buvo „Tarybinės aušros“ kolūkio centrinė gyvenvietė. Jiems buvo skirtas standartinis namukas. Jerinos vyras čia gavo vairuotojo darbą, o jai teko apie dvejus metus triūsti karvių ir kiaulių fermoje. Moteriai, auginančiai du vaikus, tai buvo nelengvas išbandymas.
Paskui Laičiuose prireikė bibliotekininkės. Nieko nelaukusi Jerina pabandė gauti šį darbą ir buvo priimta. Matyt, turėjo reikšmės ir jos klubo-skaityklos vedėjos patirtis. „Čia dirbau nuo 1967 iki 1972 metų. Iš pradžių biblioteka glaudėsi dviejų galų troboje, vietinio žmogaus name. Vėliau jai buvo skirtos atskiros patalpos“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ