Buhalterei Valerijai Kutrienei net dvidešimt aštuonerius metus (1963–1990 m.) rajono laikraščio redakcija buvo lyg antrieji namai. „Man teko dirbti su penkiais redaktoriais. Visi atvykę dirbti nauji redaktoriai pajusdavo pavaldinių tarpusavio draugiškumą ir tai vertindavo. Daug metų buvau renkama profsąjungos organizacijos pirmininke, jei kuriam darbuotojui atsitikdavo nelaimė, slėgdavo laikina bėda, stengdavomės padėti. Korespondentai mėgdavo pasidalyti įspūdžiais, grįžę iš kaimų“, – yra sakiusi Valerija, prieš dešimt metų žurnalistų paprašyta pasidalyti savo prisiminimais, redakcijai rengiant leidinuką „Kupiškėnų mintys“ amžių sandūroje“. Tąkart dar daug kas liko neišsakyta.
Malūnų mergaitė
Valerija sakė esanti gryna kupiškėnė. Jos tėvų Semėnų namai buvo Maironio gatvėje, keturių malūnų, Šmidto, Konelio, Jasinsko ir Vanago, kaimynystėje. Todėl pažįstami ją pamatę sakydavo: „Ateina mergaitė nuo malūnų.“ Turėjo vyresnį brolį Povilą, kitos mamos. Kartu augo su jo vaikais Vytautu, Romualdu ir Laimute. „Jie mane pavadindavo cioce Vale. Tai išgirdusi vis pykdavau. Juk visi esame panašaus amžiaus“, – pasakojo pašnekovė.
Baigusi Kupiškio vidurinę mokyklą 1951 metais aštuoniolikmetė Valerija įsidarbino tuometiniame rajono vykdomajame komitete sekretore-mašininke. „Pirmininkas buvo Paplauskas. Jis mane dukterimi vadindavo. Čia darbavausi trejus metus“, – pasakojo moteris.
Laisvalaikiu Valerija lankė tautinių šokių repeticijas kultūros namuose. Koncertuoti su kitais meno mėgėjais važiuodavo į aplinkinius kaimus, į Pandėlį.
Pirmojoje darbovietėje ji sutiko ir būsimąjį savo vyrą, mokesčių inspektorių Emilį Kutrą – biržietį, atvykusį į Kupiškį iš Akmenės, kur jau buvo šiek tiek padirbėjęs. Kupiškyje dvidešimt penkerių metų jaunuolis buvo paskirtas rajono Finansų skyriaus vedėju. Tuo metu jis tapo pačiu jauniausiu tokio skyriaus vadovu visoje Lietuvoje. Buvo baigęs Vilniaus finansų ir kredito technikumą. Vėliau jos vyras dirbo revizoriumi, ėjo įvairias pareigas valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Jiedu 1954 metais susituokė. Susilaukė dviejų sūnų – Algimanto ir Valdemaro.
Kartu pasidžiaugti gyvenimo rudeniu Valerijai ir Emiliui nebuvo lemta. Vyro Valerija neteko 1996 metais.
Revizoriai garantavo
Antroji Valerijos darbovietė buvo tuometinė Kupiškio taupomoji kasa Gedimino g., kur šiuo metu yra siūlų parduotuvė. Ten ji dešimt metų ėjo kontrolierės ir kasininkės pareigas. Valerijai dirbant taupomosios kasos indėlių suma buvo jau pasiekusi milijoną rublių.
Redakcijos „Komunizmo keliu“ buhalteriją tikrinę revizoriai Valerijai pasiūlė imtis šios įstaigos buhalterės pareigų. „Sakiau jiems, kad to dalyko neišmanau. Jie pažadėjo išmokyti. Tuometinis laikraščio redaktorius Arvydas Budbergis irgi manęs prašė, kad ateičiau dirbti. Tad ryžausi keisti darbovietę. Redakcijos kolektyvas man nebuvo visai nepažįstamas. Čia dirbo mano vaikystės draugas Vladas Jasinskas, spaustuvėje darbavosi mokyklos suolo draugė Elvyra Didžiulytė-Bizinienė. Pas ją vis užsukdavau į spaustuvę dar tais laikais, kai po jos stogu glaudėsi ir redakcija. Tad iš matymo pažinojau buvusius redaktorius Alfonsą Dagelį ir Stasį Zauką bei kitus redakcijos žmones.
Redakcijos buhalteriją man perdavė Aldona Laužikienė. Tai buvo grynas formalumas, nes už ją tuos reikalus tvarkė jos vyras Povilas, dirbęs korespondentu. Padedama tuometinio laikraščių ir žurnalų respublikinio susivienijimo „Periodika“ vyr. buhalterio Šeduikio, pradėjau buhalterės karjerą. Labai vargau, kai reikėjo parengti pirmąjį balansą. Pamažu, lankydama įvairius kursus, klausydama patyrusių buhalterių patarimų, įgudau. Nesu baigusi jokių didesnių buhalterijos mokslų“, – apie darbo redakcijoje peripetijas pasakojo pašnekovė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ