žurnalistas
Baigiasi „Gazprom“ era Lietuvoje. Rusijos dujų monopolija bus kažkur šalia Lietuvos, ko gero, tebetieks dalį mūsų suvartojamų dujų, tačiau „Gazprom“ nebebus AB „Lietuvos dujos“ ir AB „Ambergrid“. Kaip ir Kauno termofikacijos elektrinėje, kurios akcijas prieš kurį laiką pardavė verslininko Rymanto Stonio verslo grupei. Kas iš to? Valdemaras Katkus, Kovo 11-osios akto signataras, diplomatas, o dabar nepriklausomas analitikas, pokalbio su „Verslo žiniomis“ metu ketvirtadienį teigė, kad, vaizdžiai tariant, Lietuvos dujų sektoriuje „baigėsi Sovietų Sąjunga“. Su visomis iš tos išvados išplaukiančiomis pasekmėmis.
Paklausiau jo: jeigu jau su visomis pasekmėmis, tai ar ateityje patirsime ir „Gazprom“ laikų Lietuvoje nostalgiją, taip kaip dalis mūsų tebesiilgi sovietijos? Ponas Katkus pasakė – žinoma.
Nostalgijos recidyvai gal ir ne visoje šalyje, kaip 1990–1991 m. (kada paskelbus nepriklausomybę, diduma mūsų tikėjosi, kad per kokius trejus metus čia stos švediška gerovė, ir dar nieko nedarant), bet jau energetikos sektoriuje – tai tikrai. Atrodo, baigiasi monopolinės sistemos laikai, kada daugeliui energetikos įmonių vadybininkų, įskaitant pačius aukščiausius, viskas buvo aišku ir suprantama. O kas vietoje to? Taigi konkurencija. Tarp žmonių, vadybininkų, įmonių. Lietuvoje ir regione.
Kaip rodo mūsų patirtis, konkurencinės aplinkos gyvenime nelabai mėgstame. Tokia aplinka reikalauja daug dirbti, mokytis ir rūpintis savo asmeniniu konkurencingumu, t. y. kelti savo kvalifikaciją, įgyti naujų gebėjimų. Požiūris – gyvenimas ilgas, todėl visko spės išmokyti – nebegalioja. Belaukiant gyvenimo pamokų, galima atsidurti užribyje. Dar sovietiniai mąstysenos recidyvai mums slapta kužda, kad konkurencija – tai yra „lipimas per kitų galvas“, o tai esą neatitinka kažin kokios mistinės mūsų kultūrinės tradicijos. Konkurencijos mes bijome panašiai kaip Kubiliaus vyriausybės vadovo poste.
Visai gali būti, kad verslo žemėlapyje nebeliks dujų įmonių, kurios buvo įpratusios dirbti „Gazprom“ centrinio biuro koridoriuose, ir kitaip nemoka. Rinka nelauks, kol jų savininkams gyvenimas kada nors prašviesins protą apie tai, kad kažkas reikšmingai pasikeitė.
O kas bus su dujų kainomis, išėjus „Gazprom“? Premjeras Algirdas Butkevičius tikisi, kad jos nesikeis. Tokios godos rodo, kad arba ir Vyriausybės vadovas nelabai nutuokia, kad viena epocha Lietuvos energetikoje baigiasi, o prasideda visiškai kitas laikotarpis, kuriame ekonominiai pamatai sukalti visiškai kitais principais, arba tiesiog ramina. Ramina, nes įtaria, kad labai daug žmonių šiuo atveju nori girdėti, kad kainos nekils. Reikalas tas, kad nuo šiol dujų kainą Lietuvoje lems ne „Gazprom“ vadovų ir Rusijos politinių lyderių valia, noras paglostyti, jų supratimu, gerai besielgiančias šalis ir nubausti nepaklusnias.
Dujos kainuos tiek, kiek kainuoja globalioje rinkoje. Kartais pigiau, kartais brangiau, tačiau rusiškos dujos, spėju, niekada nekainuos brangiau nei tos, kurios bus importuojamos į Lietuvą per dabar statomą suskystintų gamtinių dujų terminalą Klaipėdoje. Turėti tokį atskaitos tašką – labai svarbu. Verslui rasis galimybė planuoti išlaidas dujoms (jeigu jų reikia) ar energijai. Net jeigu prieinama išvados, kad kažko gaminti paprasčiausiai neapsimoka, todėl investicijas galima išleisti kitur. O gal išvis pasirinkti kitą verslo sritį.
Dar: „Gazprom“ pasitraukimas iš dviejų Lietuvos įmonių, spėju, bus nemažas smūgis mūsų politikams. Vieni neteks svarbaus taikinio – „Gazprom“ tiesiog bus atokiau nuo Lietuvos ir bet kokie tęstiniai ar nauji karai greičiausiai nebeįtikins rinkėjų. Tie, kuriems labiau patinka priklausyti ne nuo rinkos, o nuo „Gazprom“ ir Kremliaus valios, dar ilgai sakys, kad „Kubilius su Sekmoku“ visai be reikalo užtaisė ketverius metus trukusį karą, nes „prie ruso buvo geriau“.
Nenustebčiau, jeigu kada nors dėl kokių nors nuo Lietuvos nepriklausomų priežasčių rinkose pakils dujų kainos, „Kubiliaus ir Sekmoko“ klausimas vėl bus perduotas parlamentinei komisijai, vėliau – prokuratūrai. Jeigu padėtis dujų rinkoje lems mažesnes dujų kainas, socialdemokratai kartos tai, ką šiandien sako p. Butkevičius: mes dujų kainų problemas sutvarkėme per pusantrų metų, o jūs to nesugebėjote padaryti per visus ketverius.
Panašu į nekuklią politinę demagogiją. Šia proga maga priminti tai, ką šiose skiltyse jau esu rašęs. „Gazprom“ užkėlė dujų kainas nuo 2008 m. pradžios (Kubiliaus valdžioje net kvapo nebuvo), po to, kai 2007 m. socialdemokratų dauguma Seime nusprendė įstatymais apriboti vienos iš dujų bendrovių „viršpelnius“. „Gazprom“ ir „Lietuvos dujos“ šiek tiek pakoregavo kainodaros formulę ir iš didelio Seimo rašto Lietuvos vartotojų kišenės išėjo už krašto. Taip būtų buvę ir toliau. Jeigu ne ES III energetikos paketas, uždraudęs „Gazprom“ kurti vertikaliai integruotas įmones (kada vartotojas buvo pakabinamas ant visos tiekimo grandinės, o tiksliau tiekėjų valios kilpos), ir SkGD terminalo projektas, kurį taip entuziastingai paskutinius pusantrų metų torpedavo Artūras Skardžius.
Ar dėl to, kad „Gazprom“ jį nupirko? Visai ne. Tiesiog dėl pasaulėžiūros: jam monopolinėje sistemoje gyventi patogiau. Visai neseniai jis nesidrovėdamas į TV kameras pasakė: „Monopolijų nereikia bijoti, jos dabar ne tokios, kaip anksčiau“. Beveik nauja rinkos teorija.
——-
Autorius: Rytas STASELIS