Šis birželis šalies žemdirbiams visuomeniškai neįprastai aktyvus. Po savaitės organizuojamas šalies pienininkų suvažiavimas, po dviejų savaičių Dotnuvoje rinksis šalies Ūkininkų sąjungos nariai, mėnesio pabaigoje vyks referendumas dėl žemės, miškų, vandenų nuosavybės bei dėl kitos pilietinės saviraiškos.
Toks sujudimas neatsitiktinis. Laukiančios permainos – naujas Europos Sąjungos paramos finansinis laikotarpis, nuo 2015 metų naikinamos pieno gamybos kvotos, stiprėjanti įvairių šalių ūkininkų konkurencija, mažėjančios žemės ūkio produkcijos supirkimo kainos, miglotos perspektyvos – sėja nerimą. Nerimastingos mintys traukiasi, kai jos viešai išsakomos, aptariamos, kai žmonės suvokia nesą vieni su savo bėdomis, kai ieškoma visiems priimtinų sprendimų.
Lietuvos ūkininkų sąjungos Kupiškio rajono skyriaus tarybos nariai, skyriaus vadovai šį birželį nusprendė rengti išvykas po seniūnijas. Praėjusią savaitę jau lankytasi Subačiuje ir Skapiškyje. Tikslas – aptarti ne tik ūkininkų išgyvenimo reikalus, bet ir Ūkininkų sąjungos veiklos perspektyvas.
Kai nevieningi, tai ir silpni
Formali žemdirbių organizacija mažai tėra gyvybinga, bet tokia, kuri sugeba pastebėti vienijančias ūkininkus veiklos sritis, pasiūlyti naujų idėjų, kuri pagelbsti, padeda konkrečiam žmogui, turi šansų išlikti ir stiprėti.
Naujausiais duomenimis, rajone pasėlius ir žemės ūkio naudmenas deklaruoja 1954 ūkiai, vadinasi, toks yra ir Ūkininkų sąjungos rezervas. Šiuo metu šios sąjungos rajono skyriui priklauso 73 ūkininkai.
Danutė Adamonienė, Ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininko pavaduotoja, prisimena laikus, kai sąjunga rajone turėjo daugiau kaip 600 ar net 700 narių, kai žmonės daugiau tarpusavyje bendravo ir juto vienybės svarbą.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ