Kupiškėnė žurnalistė Eugenija Stančikaitė-Urbonienė dvidešimt aštuonerius metus atidavė rajono laikraščiui. Visas jos gyvenimas vienaip ar kitaip buvo ir yra susijęs su spausdintu žodžiu. Baigusi žurnalistės karjerą, moteris ir toliau tęsia kūrybinę veiklą, tik šiuo metu kaip įvairių leidinių, knygų redaktorė, savosios kupiškėnų tarmės puoselėtoja.
Daug metų rašiusi apie kitus Eugenija nedaug yra viešai pasakojusi apie save. Tad pokalbį su ja apie praeitį, darbą rajono laikraštyje, tuo metu sutiktus žmones pradėjome nuo vaikystės, nuo pradžių pradžios.
Sugavo Glemžaitė
Eugenijos gimimas pažymėtas savotišku lemties ženklu. „Gimiau buvusių kareivinių pastate, kur karo metais veikė ligoninė. Mane sugavo Stefanija Glemžaitė (garsi mūsų krašto šviesuolė, akušerė, kraštotyrininkė, viena iš etnografijos muziejaus steigėjų, – aut. past.) 1943-ųjų sausio 7 dieną, bet tėvas užrašė, kad – sausio 10-ąją, matyt, tas skaičius jam labiau patiko. Mama sakydavo, kad esu gimusi ketvirtadienį, 8 valandą. Savo tėvams, Broniui Stančikui ir Mečislavai Vilčinskaitei-Stančikienei, gyvenusiems Bikonyse, buvau pirmasis vaikas. Vėliau tėvai susilaukė trijų sūnų – Vidmanto, Jono ir Kazio. Už jauniausią brolį esu dešimčia metų vyresnė. Du mano broliai jau mirę. Tebesame su Kaziu“, – pasakojo Eugenija.
Jos tėvai turėjo 18 ha žemės ir ūkininkavo. Tėvas buvo baigęs keturias klases, bet išmanė, kaip pažangiai tvarkyti ūkį. Žinių sėmėsi savarankiškai. Nuolat skaitydavo „Ūkininko patarėją“, lankydavo žiemos žemės ūkio mokyklą, kur Kupiškio valsčiaus agronomas, veterinaras ir kiti žemės ūkio srities specialistai jiems skaitydavo paskaitas.
„Turėjome didžiulį akmeninį tvartą gyvuliams. Atskirą vištidės pastatą. Tėvas laikė apie 200 rodailendų veislės vištų. Mūsų, vaikų, pareiga būdavo, sukudakavus vištai, nulėkti iki lizdo, paimti kiaušinį ir pažymėti dedeklės numerį. Tie numeriai būdavo pritvirtinti prie vištų kojų. Kartą per mėnesį tėvas tuos veislinius kiaušinius veždavo į Panevėžio veislyną parduoti. Vėliau tvarte buvo kolūkio karvių ferma. Jas melždavo Bronytė Valmaitė. Vietoj vištidės įsikūrė kolūkio paukštynas, kuriame augintos leghornų veislės vištos. Valė Sirbikienė jas lesindavo. Tie paukščiai gana aukštai skraidydavo. Tai paukštidės teritoriją aptvėrė aukšta tvora, bet leghornai vis tiek ją perskrisdavo. „Žiūrėkit, žiūrėkit, mono kolchoznikės kad skrenda!“ – šaukdavo lesintoja. Gal iš bado tie paukščiai taip verždavosi iš aptvaro. Kolūkyje stigdavo lesalo. Būdavo, pripjautus gyvulius šutina ir tuo jovalu lesina leghornus“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Į mokyklą – per priemenę
Pirmąją klasę Eugenija pradėjo lankyti 1950 metais. Bikonių kaimo pradinė mokykla tuo metu buvo antrajame jos tėvų trobos gale. Klasėje mokėsi gal 32 mokiniai. Juos mokė ką tik Kupiškio gimnaziją baigusi mokytoja Genovaitė Baniulytė-Dyrienė. Pasak Eugenijos, sudėtingo likimo, be galo darbšti ir gera mokytoja. Jos tėvai ir sesuo buvo ištremti į Sibirą, o ji pati slapstėsi nuo trėmimo pas svetimus. Vėliau ji nepabūgo aplankyti saviškių tremtyje. Visą gyvenimą dirbo mokytoja, daugiausia Panevėžyje ir jo apylinkėse. Yra išleidusi kelias atsiminimų knygas. „Nelaiminga baisiai tuo metu jaučiausi, kad po pamokų per priemenę ir jau – namie, kad nereikia niekur toli iš mokyklos eiti. Tai dažnai lydėdavau bendraklasius – vieną dieną į Čiuladų pusę einančius iki kaimo kryžiaus, o kitą – į Varniškių pusę“, – prisiminė Eugenija.
Ne tik mokykla tuo metu buvo Stančikų troboje. Šalia klasės glaudėsi ir kambariukas mokytojai, o už to kambariuko – dar viena patalpėlė, kurioje gyveno nuo tremties besislapstantis Vladas Brazauskas iš Radviliškio rajono, buvęs viršaitis, su žmona. Eugenijos tėvas jam buvo paskyręs šerti kolūkio arklius.
Kitame trobos gale virtuvė ir miegamasis jau priklausė Stančikams, o saloniuką dvejus metus buvo užėmusi kolūkio kontora.
Pokario realijos
Ko gero, tokia kaimynystė su įnamiais buvo ir ne iš gero gyvenimo. Pasak Eugenijos, virtuvės kampe ilgai stovėjo du maišai – vienas prikrautas megztų kojinių ir pirštinių, o kitas – džiūvėsių. „Būdavo, atsisėdu minkštai ant tų mezginių maišo ir kramsnoju džiūvėsius iš kito. Mama sakydavo: „Kai bus striuka, nieko nebeliks, nebeik prie tų maišų, vaikel.“ O striuka galėjo būti. Tvėrėsi kolūkiai. Dažnai būdavo, kad kuris nors iš kaimo vyrų eina pakiemiais šaukdamas: „Skodas! Skodas! (Susirinkimas).“ Tuomet moterys stverdavo už krepšių ir į mišką uogauti, grybauti. Politikavimas – ne jų reikalas. Aš su broliu Vidmantu labai mėgdavau pasiklausyti, ką šneka mūsų troboje susirinkę vyrai. Nuomonių būta įvairių. Atsimenu tik jų pokalbių nuotrupas. („Ką darom, vyrai?“, „Nestosiu.“, „Nesąmonė.“, „Kaip tu, Zavackai?“, „Kaip visi, taip ir aš.“) Neramu būdavo, kai laukdavo aukšto valdžios atstovo, pavarde Liepa, ką jis pasakys, kai nelabai žmonės į tą kolūkį veržiasi. Vyrai pajuokaudavo: „Padainuosim jam „Palinko liepa šalia kelio…“ (partizanų daina).
Paskutinis neįstojęs į kolūkį buvo likęs Stasys Šližys. Tik valdžia jį taip prispaudė pyliavomis, kad gyveno pusbadžiu. Stambiausių ūkininkų Barzdenių šeima buvo ištremta į Sibirą. Vilkiškių kaimo vaikai mokykloje pasakė, kad kareiviai apsupo Barzdenių namus ir juos veš Sibiran. Tada mokytoja padavė vyresnių klasių berniukams nunešti tos šeimos vaikų mokykloje paliktus batus“, – pasakojo Eugenija. – Buvo žiaurūs laikai. Bikonys tuo metu priklausė Geležių valsčiui. Kartą tėvas laiku nepristatė pyliavų. Tai jį išvežė skrebynėn ir pliauska šakota daužė. Mano tėvas iš pradžių buvo kolūkio sąskaitininkas, o po metų jį ir pirmininku paskyrė.“
Tarp darbų ir skaitymo
Baigusi Bikonių pradinę mokyklą, Eugenija mokėsi Didžprūdėlių septynmetėje mokykloje. Kaip ir daugelis bendraamžių, didelių ateities planų nekurpė. Buvo nusiteikusi po septynmetės likti dirbti kolūkyje. Kaimo darbai jai buvo gerai pažįstami. Su mama eidavo kolūkio burokų normų ravėti. Dviem šeimos moteriškėms nestigo darbo ir namuose. Padėdavo mamai skalbti, tėvo, brolių marškinius lyginti, namuose apsitvarkyti. Tačiau ją labai traukė knygų skaitymas. Bikonių mokykloje buvo bibliotekėlė – tokia sieninė spinta, kurioje tilpo gal 30 knygų. Namuose skaityti nebuvo laiko. Mama vis nekantraudavo, kada ji paruoš pamokas, kad galėtų pasitelkti ją įvairiems darbams. Eugenija buvo įsigudrinusi po sąsiuviniais slėpti skaitomą knygą ir kiek galima ilgiau tą pamokų ruošą užtęsti, bet iki begalybės taip mamai sukčiauti negalėjusi. „Skaitymui neretai būdavo skiriami žiemos vakarai. Mes, vaikai, susėsdavome ant krosnies ir vienas kuris iš mūsų garsiai skaitydavo. Taip beveik visą Joną Biliūną perskaitėme. Ašarų negalėdavau sulaikyti skaitydama jo apsakymus „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“. Iš apsiašarojusios skaitymą perimdavo broliai. Suaugusieji irgi klausydavosi tų skaitymų megzdami ar kokį kitą darbelį dirbdami.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ