žurnalistas
Tikėtina, kad padėtis „Orlen Lietuva“ gamykloje Mažeikiuose dar niekada nebuvo tokia prasta. Net ir savininkų atstovas viešai pripažįsta apie svarstomus „žiauriausius“ scenarijus. Spaudos konferencijoje Varšuvoje kalbėjęs „PKN Orlen“ vadovas Jacekas Krawiecas tvirtino, kad esą Mažeikiai žemyn tempia visą lenkų naftos koncerną ir tiesiai šviesiai kėlė idėją per du etapus – šiemet ir 2015-aisiais mažinti vežimų geležinkeliais tarifus. Nors žemesni „PKN Orlen“ pareigūnai ir nerodė pačių juodžiausių nuotaikų, žiniasklaidai žadėjo investuoti, modernizuoti, tačiau kalbėjo apie tai, kad artimiausiu metu įmonės darbuotojų atleidimas yra neišvengiamas.
Išvertus į labiau suprantamą kalbą (bent jau taip, kaip aš suprantu tuos pareiškimus), Mažeikių ateitis yra niūri, o gal ir nulemta. Lenkų naftininkai reikalauja Lietuvos Vyriausybės pastangų gelbėjant gamyklą visų pirma mažinti „Lietuvos geležinkelių“ apetitus. Mažesni tarifai leistų įmonei šiek tiek atsikvėpti – be šio deguonies gurkšnio ateityje jai nebeprireiks ir produktotiekio iki Klaipėdos, kurį Algirdo Butkevičiaus Vyriausybė lenkams yra pažadėjusi. Beveik be abejonės yra aišku ir tai, kad „PKN Orlen“, negavusi reikalaujamų vežimo nuolaidų, į įmonę nebeinvestuos.
Žinoma, ne vien tik vežimo tarifai yra „Orlen Lietuva“ problemų priežastis. Greitosios, paviršinės analizės būdu surastume mažiausiai pustuzinį veiksnių, kurie lemia blogėjančią įmonės padėtį. Sovietiniais metais pastatyta įmonė buvo skirta ne eksportuoti perdirbtus naftos produktus, o aprūpinti vakarinio SSRS regiono (Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Kaliningrado srities) poreikius – todėl stovi Mažeikiuose, o ne ant jūros kranto, kaip daugelis panašių gamyklų pasaulyje. Neturi produktotiekio į uostą, todėl konkurentams pralaimi po keliolika dolerių nuo kiekvienos geležinkeliais pervežtos, vėliau uoste perkrautos produkcijos tonos.
Nors apie įmonės modernizavimą kalbėjo dabartiniai ir buvę savininkai, tikroji dabartinė Mažeikių įmonės padėtis tokia, kad technologiškai ji yra atsilikusi net nuo Baltarusijoje veikiančių naftos perdirbimo įmonių. Rinkoje mažėjant tamsiųjų naftos produktų (tokių kaip mazutas) paklausai, „Orlen Lietuva“ negali užtikrinti konkurencingos produkcijos pasiūlos.
Tiesa ir tai, ką kalba „Lukoil Baltija“ vadovas Ivanas Paleičikas: Europoje artimiausiu metu bus uždaryta gal dešimtis panašių įmonių, nes jų yra per daug. Galima spėti, kad išliks tik pačios moderniausios gamyklos, Mažeikių ateitis yra dar blogesnė. Apie naftos perdirbimo pajėgumų perteklių Europoje kalbėjo amerikiečių „Williams“ dar prieš penkiolika metų. Galbūt į tuos įspėjimus niekas nekreipė dėmesio. Galbūt politikai manė, kad sėkmingai įmonę įsūdžius lenkams, jos ateitis yra vien jų reikalas. Tą patį maždaug sako ir tarptautinės energetikos agentūros ekspertai – iki 2030 metų naftos perdirbimo poreikis Europoje dar labiau sumažės, nes jos produktų paklausa didės visiškai kituose pasaulio regionuose, todėl naujos rafinerijos kils ne Europoje, o Pietryčių ir Pietų Azijoje, ten kryps ir vežimo srautai.
Skurdus perdirbtų naftos produktų pasirinkimas, menka didesnės pridėtinės vertės naftos chemijos produkcijos pasiūla (apie ją tuometinis ūkio ministras Kęstutis Daukšys kalbėjo prieš kokius devynerius metus – ir kas iš to) neleidžia Mažeikių įmonei jaustis tvirčiau tada, kada cikliško naftos perdirbimo verslo kreivės pasiekia mažiausių maržų zoną. Nepalankiausio ciklo laikotarpis kažkada buvo įmonę valdant „Williams“, kiek jis tęsis dabar, niekas nežino.
Didelė problema ir tai, kad „PKN Orlen“ yra naftos koncernas, neturintis savo telkinių ir gavybos. Turint galvoje, kad Mažeikių įmonei vis dar tinkamiausia rusiška „Urals“ markės nafta, derėtis su jos pardavėjais iš Rusijos prezidento Vladimiro Putino aplinkos (tarkime, su buvusiu naftos prekybos įmonės „Gunvor“ bendrasavininkiu Genadijumi Timčenka, kuriam JAV taiko sankcijas dėl Ukrainos) dėl jos tiekimo dabartinėmis aplinkybėmis – ką čia pasakysi…
„Orlen Lietuva“ paskutiniu metu dėl objektyvių priežasčių prarado didelę pardavimo dalį Ukrainoje, ir akivaizdu, kad padėtis toje šalyje artimiausiu metu į geresnę pusę tikrai nesikeis.
Padėtis iš valdžios (ne tik „PKN Orlen“) reikalauja greitų ir protingų sprendimų, greitesnės ir išsamesnės analizės: ką galima ir ko nebeįmanoma išgelbėti Mažeikiuose. Suprantama, kad prieš euro įvedimą, finansine parama niekas nesišvaistys – dėl to gali blogėti makroekonominiai Lietuvos rodikliai (euro zonos šalių atstovai, kai kurių Lietuvos pareigūnų teigimu, šiek tiek urzgia, kad esą Lietuva makroekonomikos požiūriu galėtų būti ambicingesnė). Tai „karštoji“ užduotis.
Tačiau drauge su problemomis Mažeikiuose neabejotinai rasis ir reikšmingesnių priežasčių galvoms laužyti. Anksčiau ar vėliau teks atsakyti į klausimą, kiek dar mūsų ekonomika gali važiuoti remdamasi sovietų laikais suręsta pramone (gal tiksliau – jos likučiais). Ir iš ko gyvensime, mokėsime pensijas, kada iš Sovietų Sąjungos paveldėtos įmonės galutinai susidėvės.
Tai yra didžioji problema. Dievaži, rimtais veidais TV debatuose apie atlyginimų didinimą ir minimalios algos Lietuvoje suvienodinimą visoje ES (tai tokia lietuvių politikų iniciatyva) plepantys kandidatai į prezidentus atrodo kaip pinokiai. Iš kurios skylės jie trauks eurus tam suvienodinimui įvykdyti?
——-
Autorius: Rytas STASELIS