2024/03/01

 

4 valdžios mitai apie žemę

Austėja KAZLAUSKYTĖ,
 Lietuvos laisvosios rinkos instituto jaunesnioji ekspertė

Viešoje erdvėje diskutuojama, kaip reglamentuoti žemės rinką, kurią gegužę esame įsipareigoję atverti užsieniečiams. Kol referendumo likimas neaiškus, valdantieji skubos tvarka siekia priimti žemės saugiklių įstatymą. Jis pristatomas kaip kompromisinis, švelnesnis nei referendumo reikalavimai ar netgi būtinas Lietuvai kaip Europos Sąjungos narei. Parduoti visuomenei tokią su realybe prasilenkiančią idėją yra viešųjų ryšių viršūnė. Tad metas susprogdinti valdžios muilo burbulus.

Mitas #1 – reikia saugiklių, nes žemę išpirks užsieniečiai

Šiek tiek skaičių – vos apie 5% dirbamos žemės priklauso įmonėms ir iš tų 5% tik penktadalis priklauso užsienio kapitalo įmonėms. Taigi, užsieniečiai Lietuvoje valdo vos 1% dirbamos žemės. Iki šiol galiojęs žemės įsigijimo reglamentavimas turėjo spragų. Jomis pasinaudoję užsieniečiai pirko dirbamą žemę ir per pastaruosius 24 metus buvo nupirktas – vos 1%. Tad galbūt nėra pagrindo bijoti, jog žemę staiga ims ir supirks kitataučiai?

Kuomet iš tiesų reikėtų susirūpinti kapitalo pritraukimu į žemės ūkio sektorių, mosuojame mediniu kalaviju prieš išsigalvotas pabaisas. Tokioje situacijoje pristatyti save kaip didvyrius, kovojančius prieš spekuliantus, yra didis viešųjų ryšių specialistų meistriškumas.

Mitas #2 – saugikliai yra kompromisinis sprendimas

Plačiai eskaluojama, neva saugiklių įstatymas yra kompromisinis susitarimas tarp žemės savininkų, ūkininkų ir visuomenės dalies, palaikančios referendumo iniciatyvą. Nė velnio. Projektą iš esmės kritikuoja ūkininkus ir žemės savininkus vienijančios asociacijos, nuo javų ir grybų augintojų iki žvyro ir durpių kasėjų, tiek smulkios ar stambesnės įmonės, tiek privatūs savininkai.

Projektui nepritaria ir pačios valdžios institucijos. Europos teisės ir Teisės departamento išvadose aiškiai ir nedviprasmiškai konstatuojama: žemės saugiklių projekto nuostatos galimai prieštarauja Europos Sąjungos teisei ir Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat pagrindiniams teisėkūros principams.

Tad kas tie „jie”, su kuriais buvo pasiektas kompromisas derinant saugiklių įstatymo projektą? Tikrai ne žemės savininkai, ne ūkininkai, ne ūkį norintys steigti jauni žmonės ir net ne valdžios institucijų teisininkai.

Mitas #3 – į žemės pirkimo sandorius įtrauksime bendruomenes

Pagal saugiklių projekto nuostatas, leidimą įsigyti žemę išdavinės savivaldybės, kurioje perki žemę, administracijos direktorius, gavęs leidimą iš savivaldybės tarybos sudarytos komisijos. Komisijos nariai – seniūnai, savivaldybės administracijos atstovai, Nacionalinės žemės tarnybos atstovai ir jau esami tos savivaldybės žemės savininkai.
Čia tas pats, lyg Gedimino prospekto klubų savininkai susirinkę spręstų, ar gali jų gatvėje steigtis naujas naktinis klubas. Įdomu, kiek jie tokių leidimų išduotų? Pridėkime dar savivaldybių atstovus ir gausime vadovėlinį korupcinio židinio atvejį. Tad atskiro tyrimo prašytųsi žemės saugiklių įstatymo projekto antikorupcinio vertinimo išvada: „Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad įstatymų projektuose korupcijos pasireiškimo tikimybė yra maža“.

Mitas #4 – saugikliai skirti apsaugoti paprastus žmones

Valdžia sako, kad nori apsaugoti paprastus žmones, bet iš tikrųjų jų sprendimai naudingi stambiesiems žemvaldžiams, kuriems plėtra nėra tokia aktuali. Tuo tarpu smulkiems ūkininkams plėtros galimybės bus apsunkintos.
Kitiems paprastiems žmonėms – mieste gyvenantiems bet neūkininkaujantiems, norintiems parduoti žemę arba jauniems, norintiems steigti ūkius – teks pradėti puoselėti kitas svajones.

Projekte yra reikalavimas žemę pirkti tik toje savivaldybėje, kurioje esi registruotas, arba besiribojančioje. Tai reiškia, kad jeigu nori parduoti žemę Biržų rajone, tai pirkėjų gali ieškoti tik šioje savivaldybėje ir dar keturiose – Pasvalio, Panevėžio, Kupiškio ir Rokiškio rajonų savivaldybėse. Itin nepasisekė žemės savininkams Skuodo ar Druskininkų rajonuose – jų savivaldybės ribojasi vos su trimis kitomis, taigi pirkėjų ratas dar mažesnis. O kuo mažiau pirkėjų, tuo mažesnės kainos už žemę savininkas galės prašyti.

Žemės šiaip jau niekas taip paprastai neparduoda, nebent kokia bėda prispiria. Tai jeigu močiutė apsispręstų dėl anūko mokslų parduoti savo laukus ir sumokėti už studijas, dėl mažo pirkėjų rato pinigų mokslams gali nepakakti arba pirkėjas iš viso neatsiras.
Pavasaris – sėjos metas, tad tikra pagalba būtų netrukdyti žmonėms dirbti. Dėkui už rūpestį mūsų žeme, mieli politikai, bet žmonės yra pajėgūs patys susitvarkyti su savo turtu.

——-
Autorius: Austėja Kazlauskytė

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video