Monikai Lauciuvienei-Paliulienei likimas lėmė ilgiausiai vadovauti Kupiškio spaustuvei, iki pat jos uždarymo. Prisiminusi tuos laikus moteris neslėpė, kad sunkiausia būdavo, kai gesdavo spausdinimo mašinos ir kai jų taisymu reikėdavo pasirūpinti jai pačiai. Laimė, kad jautė namiškių ir bičiulių užnugarį.
Pradžia – siuvimas
Į Kupiškio kraštą Monika atitekėjo iš Biržų rajono. Jos gimtinė – Remeikių kaimas. Aštuonmetę mokyklą yra baigusi Čypėnuose, o vidurinę – Vabalninke.
Nepasisekus įstoti į tuometinį Panevėžio hidromelioracijos technikumą, Monika pusmetį privačiai mokėsi siūti. Vėliau namuose ir vertėsi šiuo amatu. „Kaime turėjau daug draugių. Aš joms sukneles siūdavau, o jos man daržus nuravėdavo. Vakarais visos į šokius traukdavome. Turėjau dvi seseris ir tris brolius. Iš vaikų buvau vyriausia. Tad pagelbėti tėvams buvo pirmiausia mano pareiga. Išlėkti iš namų negalėjau ir dėl pasiligojusio tėvelio, kuris netrukus, 1959 metais, mirė“, – pasakojo apie save pašnekovė.
Savo būsimą vyrą Monika sutiko šeimininkaudama vienose vestuvėse, gimtuosiuose Remeikiuose. Tai buvo Vilhelmas Laucius iš mūsų rajono Gyvakarų kaimo. 1961 m. jiedu susituokė ir Monika paskui vyrą išvažiavo gyventi į Kupiškį, kur jis dirbo vairuotoju. Netrukus jaunamartė pradėjo ieškoti darbo. Muziejaus gatvėje, jų kaimynystėje, gyvenusi ir spaustuvėje dirbusi Aldona Bukėnienė pasakė, kad jos darbovietėje reikia valytojos, ir galinti ją, kaip darbščią moterį, rekomenduoti. Monikai pasiūlymas tiko. Netrukus ji buvo priimta į tą darbą. Po pusmečio pradėjo mokytis spausdinti blankus. Tuo metu spaustuvei vadovavo Vytautas Žebrauskas.
Egzaminavo bendradarbiai
„Ryte anksčiau ateidavau, kad spėčiau išvalyti patalpas, o paskui stodavau prie blankų spausdinimo. Vėliau išmokau ir raides rinkti. Buvo ir įvairių nutikimų. Prisimenu, kaip bendradarbės tikrino, ar gerai išmanau savo darbą. O buvo taip. Atspaudžiau blankus ir klausiu raidžių rinkėjos Janinos Masionienės, kur padėti atspaustas formas. Ji man ir sako: „Leisk ant grindų.“ Taip ir padariau. Kai reikėjo tą sunkią formą su raidėmis pakelti, niekaip negalėjau jos pajudinti. Vos ašaroti nepradėjau. Tuomet bendradarbės, perskyrusios dalimis formą, sukilojo ant specialaus stalo, ten, kur aš nesusiprotėjau jos užkelti.
1963 metais spaustuvė gavo linotipą, bet aš juo dirbti nebesimokiau, išėjau dekretinių atostogų. Tik neilgam. Po trijų mėnesių moterys privalėdavo vėl į darbą eiti. Ilgesnių motinystės atostogų niekas nesuteikdavo. 1968 m. vėl buvau išleista dekretinių atostogų. Šiaip taip vaikus pavyko įtaisyti į lopšelį, paskui į darželį. Tai galėjau toliau tęsti darbą spaustuvėje. Išmokau dirbti ir linotipu“, – pasakojo Monika.
Spaustuvės vedėjas V. Žebrauskas 1973 metais išvažiavo gyventi ir dirbti į Šalčininkus. Tuomet jai buvo pasiūlytos vadovo pareigos.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ