Prieš pat Kalėdas Kupiškio rajono mero apdovanojimą, kaip metų ugdytojas, pelnęs keramikas Romualdas Aleliūnas nesitikėjo tokio įvertinimo mūsų krašte. Nors buvęs panevėžietis Kupiškyje gyvena jau daugiau nei dešimtmetį, dar nesijaučia kupiškėnams žinomas menininkas. Tik pastaraisiais metais vyras tikina pradėjęs aktyvesnę veiklą Kupiškio rajone: neseniai surengė keletą keramikos pamokų jaunimui, nebijo siūlyti idėjų Darbdavių klubo veiklai.
Pasirinko vienkiemį
Į Kupiškio rajoną R. Aleliūnas atsikraustė 2002 metais. Mintį palikti gimtąjį Panevėžį sutuoktiniui pasiūlė jo žmona Danguolė. Moteris, pasak pašnekovo, jau kuris laikas norėjo ramaus gyvenimo kaime.
Ir apžiūrėję visus gretimų rajonų atokiausius kampelius Aleliūnai pasirinko Palėvenės viensėdį Kupiškio seniūnijoje. Naujakuriai nusipirko daugiau nei šimto metų senumo sodybą ant medžiais apaugusio kalnelio, netoli Visgiūnų ežeriūkščio.
Šiandien menininko namus vargiai rastų net ir Kupiškio rajono gyventojai. Siaurą keliuką į savo kiemą retkarčiais pravažiuoja ir pats šeimininkas.
Tačiau svečių, pasak R. Aleliūno, čia netrūksta. Atokią sodybą vienkiemyje itin pamėgo keramikos draugai, ypač iš meno pasaulio. Natūrali gamta, sodybos istorija – tikras įkvėpimas tokiems žmonėms.
„Dažnai pas mane prašosi pasisvečiuoti draugai iš Panevėžio. Bendraminčiai siūlo čia surengti kokį nors bendrą projektą, simpoziumus, parodas“, – pasakojo į svečius Palėvenės viensėdyje ir „Kupiškėnų mintis“ pasikvietęs ponas Romualdas.
Ūkio darbai ir kūryba
Tačiau kol kas vyras tokių sumanymų vengė. Be kasdienės kūrybos, anot jo, sodyboje dar labai daug darbo. Mieste menininkas galėdavo ramiausiai grįžti į butą ir leisti laiką su šeima. O kaime – krūvos ūkio darbų.
Gyvulių šeima nelaiko, iškyrus katę ir du sodybą serginčius šuniukus, bet dviejų hektarų kiemą visą vasarą tenka šienauti, žiemai reikia parūpinti malkų ir t. t.
Dar daug šeimininkas numatęs ir remonto darbų. Nors autentiška sodyba jau gana gražiai sutvarkyta, vis dar yra nebaigtų kampų.
Tik šiemet Aleliūnai įsivedė vandentiekį į sodybą – ant kalno šalia namo iškastame dešimties metrų šulinyje niekada nebuvo vandens, todėl jį tekdavo neštis iš gręžinio nuo pat ežero pakrantės.
Menininkui taip pat reikėjo į vienkiemį įsivesti galingesnę elektros srovę. Mat jo keramikos įrangai paprastų sąlygų nepakanka.
„Kartais po tokių darbų grįžti į dirbtuves ir jauti, kad rankos nebeklauso – nebegali atlikti smulkių keramikos darbelių“, – sakė menininkas.
Tačiau tokia jo kasdienybė – čia, Kupiškio rajone. Žmona Danguolė dirba vienoje mūsų miesto įmonių. Pats keramikas pluša savo dirbtuvėse: ruošiasi parodoms, atlieka individualius užsakymus.
Kupiškyje – nesijaučia populiarus
Užsakymų R. Aleliūnui netrūksta – jo darbai perkami ir Lietuvoje, ir užsienyje. Nors mūsų rajone menininkas jaučiasi dar ne itin populiarus. Keramiko kūryba sudomino keletą didesnių Kupiškio įmonių, verslininkų.
„Esu padaręs fontaną „Dailistos“ įmonei. Dabar priklausau Kupiškio rajono darbdavių klubui ir bendrauju su jo nariais bei vadovu Zigmantu Aleksandravičiumi. Jam padariau ne vieną savo darbelį. Draugauju su puikia tautodailininke iš Subačiaus Genia Vaičikauskiene, kalviu Audriumi Lauciumi. Apskritai kupiškėnai tik dabar pradeda mane pažinti – gal trūko laiko, gal nenorėjau labai lįsti į akis“, – kalbėjo pašnekovas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ