Ir spalvos turia savo žinklus, katrė pasoko sutartinį reikšmį ar mintį.
Juoda yr mirtės ir progaro spalva. Pagonys aukodavo juodų gyvulį dėvom ažu mirusius. Krikščionybaj juoda – tai tumsybių kunigoikščio, burtų spalva. Balta ir juoda kartu reiškia gyvėnimo kilnybį ir tyrumų, žėmiškos tuštybas ir bagotystas atsisokymų. Tai dėl to šitos dvi spalvos sudėrytos vėnuolių dropanom (augustijonų, benediktinių, dominykonų obitam). Juoda – Didžiojo pinktadėnio spalva.
Mėlyna – dungaus ir tėsos spalva. Bažnyčioj – Marijos spalva. Kartais ir Kristus, kėp mokytojas, vaizduojamas mėlynom dropanom.
Ruda reiškia dvosios mirtį ir nykimų, ji – ir pasaulio atsižadėjimo žinklas (užtatai pranciškonų ir kapucinų obitai rudi).
Žalia rodžia, kad pavoseris nugalajo žiemų. Žalia yr žodžių žola, žėltėn gimina. Dainos lėtuviam ir vynas golia būt žolias. O žaliūkas – tvirtas, stiprus, sveikas žmogus. Kėp geltonos ir mėlynos spalvos mišinys simbolizuoja skaistybį ir sielos atgimimų par gerus dorbus.
Purpurina – karoliškos valdžios ir jėgos spalva, dėl to kartais yr ir Dievo Tavo simbolis. Bažnyčioj – Odvinto ir Gavėnios spalva. Purpurina – ryškiai raudona su violėtiniu, tumsiai raudona. Patės purpuro (tumsiai raudonų darylų) istorija atajus iš sanovas Finikijos laikų. Apė 1200 m. pr. Kr. finikiečiai pasauly buvo garsūs jūrinykai ir gauda ne tik žuvis, alia ir moliuskus, iš katrų gamino purpurų. VIII o. pr. Kr. graikai pėrjėma finikiečių dožymo omatų, o sraiges, iš katrų gaudavo dažus, pavadino porfyra. Iš šito žodžio ir atsirodo spalvos vardas, lietuvių kalbon graičiausiai atajįs verčiunt Švintų Roštų.
Vijolėtina liudija meilį ir tiesų arba aistrų ir kunčias. Tai Marijos Magdalėnos spalva, kartais vijolėtinam dropanom vaizduojama Mergėla Marija po Nukryžiovimo.
Raudona – kraujo spalva – simbolizuoja meilį ir neapkintimų, Romoj – aukščiausių valdžių, golių. Tai ir kardinolų apsivilkimas raudonas.
Balta – sielos nekaltumo ir gyvėnimo švintumo simbolis: „Apšlakstyk mani, Vėšpatė, vandeniu, ir būsiu tyras, nuplauk mani, ir pasdarysiu baltėsnis ažu sniegų“ (50-oji gėsma). Boltas popėžiaus drabužys simbolizuoja tyrumų, tobulumų ir dungiškumų. Chorų daininykam, gieduntėm giesmas dėvom, graikų matematikas ir filosofas Pitagoras potara vilkėt baltai. Švintoji Dvasia vaizduojama kėp boltas balandys. Boltas dropanas vilkia romėnų deivas Vestos vaidilutas (vestalės), dovusios netekėjimo ir skaistybas įžadus, dėl ko balti jaunosios, Pirmosios Komunijos, krikšto rūbai. Tai Kalėdų, Velykų, Dungun žingimo švintas spalva.
Liaudies kultūra, 1992, 5;
Naujasis simbolių žodynas, V., 2002;
A. Sabaliauskas, Iš kur jie?, V., 1994
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ