2024/04/18

 

Kunigų vaikystės Kūčios ir Kalėdos

Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų klebonas, dekanas Rimantas Gudelis.
Autorės nuotrauka

Didžiosios metų pabaigos šventės savaip suvirpina kiekvieno žmogaus širdį. Tai šventas visos šeimos, artimųjų susibūrimo metas, sklidinas gerumo, daug žadančių nuojautų ir paslapties. Šio laikotarpio pirmosios patirtys vaikystėje dažnai lydi mus visą gyvenimą. Vieniems tai Kūčių burtai ir kalėdinės giesmės, kitiems neužmirštamas mandarinų kvapas ir baimė, kad kiti nesužinotų, jog su tėvais buvai Kalėdų rytą bažnyčioje. Tretiems jau visiškai nesuvokiama, kad buvo galima taip nepaisyti žmogaus tikėjimo ir sąžinės laisvės.

Kokios Kūčios ir Kalėdos būdavo jų tėvų namuose, kokie to meto vaikystės prisiminimai jiems ryškiausi, pasiteiravome Kupiškio krašto kunigų.

Kūčios su slaptumo skraiste

Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios klebonas, dekanas Rimantas Gudelis užaugo Panevėžyje. Jo vaikystė ir ankstyvoji jaunystė prabėgo sovietiniais metais. Tačiau tėvų namuose buvo švenčiamos visos didžiosios religinės šventės. „Prisimenu, kad visa šeima tradiciškai susėsdavome prie šv. Kūčių stalo. Labai būdavo gardūs močiutės pagaminti valgiai. Pamenu labai skanią kelių grūdų duoną. Prieš valgį pirmiausia sukalbėdavome maldą, visi pabučiuodavome kryželį. Dalindavomės kalėdaitį, dovanotą tėčio gero draugo a. a. kunigo Antano Bitvinsko. Su juo tremtyje tėtis kartu kirto mišką. Tas kryželis tapo mūsų šeimos relikvija. Mano seneliai ir tėvai jį parsivežė, kai grįžo iš tremties Sibire. Traukdavome ir šiaudą iš po staltiesės, bandydavome spėti, kiek gyvensime, kaip gyvenime seksis. Tėvai buvo paprasti darbininkai, bet sovietiniais metais vis tiek atvirai nešvęsdavo nei Kūčių, nei Kalėdų. Taigi per šias šventes tvyrodavo slaptumo skraistė. Prie stalo sėsdavome ne Vakarinei žvaigždei sužibus, bet kai mama grįždavo iš naktinės pamainos gamykloje. Tad mūsų Kūčių vakarienė kartais prasidėdavo ir po vidurnakčio“, – pasakojo pašnekovas.

Per Kalėdas į bažnyčią prieš pamokas

Pasak R. Gudelio, didžiausias vaikystės atradimas buvo, kad Kalėdų senio balsas ir batai labai panašūs į tėčio bendradarbio. Sovietiniais metais Kalėdos būdavo paprasta darbo diena. Jei nesutapdavo su šeštadieniu ar sekmadieniu, susitikimus su giminėmis tekdavo atidėti savaitgaliui. „Nuo ketvirtos klasės iki pat vidurinės mokyklos baigimo dalyvavau Eucharistijos bičiulių jaunimo draugijos veikloje, Panevėžio Kristaus karaliaus katedroje patarnaudavau šv. Mišiose. Per Kalėdas jos prasidėdavo 6 val. ryto, kad tikintieji suspėtų 8 val. į darbą. Tai ir aš gražus, lyg niekur nieko tuo laiku jau būdavau pamokose. Giliai portfelyje slėpdavau po rytinių šv. Mišių gautą religinį paveikslėlį ar rožantėlį. Kalėdų proga religingą jaunimą sesuo vienuolė Ona Norkutė suburdavo kalėdinių giesmių giedojimui Katedros pagalbinėse patalpose arba didesniame bute, kur galėdavo tilpti apie 40 vaikų.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video