Gruodis kiekvienais metais yra pakilus švenčių laukimo periodas: ieškome dovanų mums brangiems žmonėms, galvojame ir renkame idėjas, kaip puošti namus. Juk norisi, kad šv. Kalėdos džiugintų ir sielą, ir akis. Jau nuo pačių mažiausių dienų daugeliui Kalėdų rytą būtina užuosti žalios eglės kvapą. Namuose kalėdinė eglė sustiprina žiemos švenčių nuotaiką.
Eglutės kelias
Ar teko kada susimąstyti, iš kur atkeliavo tokia tradicija, kodėl mes žiemos šventėms puošiame būtent eglę? Anot legendos apie šv. Bonifacijų, nešusį krikščionybę germanams, atvykęs pas germanus (dabartinės Vokietijos žemės) Kalėdų išvakarėse jis nukirto ąžuolą, po kuriuo buvo aukojamos pagonių dievams aukos. Vos tik ąžuolas nugriuvo, jo vietoje stebuklingai išaugo eglė, kurią misionierius pasiūlė laikyti naujojo tikėjimo simboliu. Naują tikėjimą priimantys žmonės pradėjo garbinti eglę kaip Dievo medį. Tad amžinai žaliuojanti eglė virto senovės pagonių krikščioninimo idėja, simbolizuojančia atsinaujinančio gyvenimo šventę. O Vokietija ilgainiui tapo eglės puošimo lopšiu.
XVI a. pr. Martynas Liuteris norėdamas parodyti vaikams, kaip žvaigždės mirkčioja tamsią naktį, papuošė mažą eglutę žvakutėmis. Vaikai iki Kalėdų kauptus saldumynus mielai pakabino ant eglės šakų. O jau XVI a. vid. Vokietijoje buvo atidaryti kalėdiniai turgūs, aprūpinę viskuo, kas reikalinga šventėms. Šiose mugėse kepėjai kepdavo imbierinius meduolius ir ant jų vašku išpiešdavo ornamentus. Tokie skanumynai buvo ne tik mugės suvenyrai, juos dalyviai nešėsi namo ir dabino kalėdines egles. Vėliau, apie 1610 m., Vokietijoje Kalėdų eglei puošti buvo sugalvoti blizgučiai. Juos tuo metu gamino iš tikro sidabro, kuris buvo naudojamas iki pat XX a. vidurio. Eglės puošimo Kalėdoms tradicija, kilusi Vokietijoje, pasiekė net Rusiją ir driekėsi vis toliau. Vokiečių princesė nutekėdama į Prancūziją išplatino šią tradiciją Prancūzijoje. Kai kurie šaltiniai teigia, kad būtent Elzase buvo papuošta pirmoji Kalėdų eglė. Legenda pasakoja, kad vokiečių princesė, ištekinta už anglų sosto paveldėtojo, šią tradiciją XVII a. atnešė į Angliją. Britai nekopijavo vokiečių, kalėdines egles puošė sidabriniais siūlais ir karoliukais. Eglučių buvo puošiama tiek, kiek yra šeimos narių. Jaunos merginos valandų valandas praleisdavo karpydamos snaiges ir žvaigždes, siūdamos mažyčius maišelius paslaptingoms dovanėlėms ir darydamos popierinius maišelius, į kuriuos dėdavo cukruotus migdolus. Populiariausios eglės puošimo detalės buvo žvakės mediniuose lankeliuose ir medžio viršūnėje nusileidę angelai. Manoma, kad Anglijoje ši tradicija įsigalėjo karalienės Viktorijos laikais.
Lietuvoje Kalėdų eglutės puošimo tradicija siekia XIX šimtmečio pabaigą. Paprotys puošti eglutę Lietuvoje atėjo per dvarų ir bažnyčių kultūrą, įsigalėjo rengiant eglutės šventes mokyklose. Mokyklose pirmosios Kalėdų eglutės buvo papuoštos laukiant 1897-ųjų (Salake, Ukmergėje, Skaudvilėje). Šis paprotys per gana trumpą laiką įsitvirtino, o palaipsniui atsirado ir eglutės tapatinimas su Kalėdomis. Iš mokyklų Kalėdų eglutė atkeliavo į miestiečių ir į kaimo gyventojų namus. Tuometinė miestų inteligentija iš pradžių priešinosi šiam naujam papročiui, laikydami jį vokišku.
Lietuviai eglutes puošdavo obuoliukais, kabindavo saldainius, sausainius, karpydavo spalvotus popierėlius, buvo puošiama ir tešliniais kepiniais. Lietuvių kultūroje eglė kaip amžinos gyvybės simbolis buvo gerbiamas ir anksčiau, galbūt todėl ir galėjo nesunkiai išstumti iki tol buvusią savotišką „eglutę“ – rugių pėdą, kuris buvo statomas po Kūčių stalu arba garbingiausioje namo vietoje – krikštasuolėje. Eglutės puošimo tradicija skatino ir naujos tautodailės šakos atsiradimą – šiaudinių papuošalų kūrimą. Pagal tradicijas eglė neturėtų būti puošiama iki Kūčių, gruodžio dvidešimt ketvirtosios, ir nupuošiama iki sausio šeštosios. Išpuošta eglė turėtų džiuginti dvylika parų. Tikima, kad nusižengus tradicijoms namuose pasirodys bloga lemiančių ženklų.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Tekstą parengė dr. Zita Manelienė