Gerą Kupiškio vardą į pasaulį neša talentingi žmonės. Tokių buvo praėjusiame šimtmetyje – mokslo, politikos, kultūros, švietimo veikėjų. O kur mūsų amžininkai, jauni talentai, kas juos žino, ar dar tebeieško jie būsimų savo atradimų ir išradimų? Tokių yra, jie dirba, triūsia, tik gimtinė apie juos nedaug išgirsta. O verta žinoti. Aurimas JUODIŠKIS, garsios kosmetikos firmos atstovas Lietuvoje, vizažistas, kurio ieško Holivudo žvaigždės, garsūs dizaineriai ir mados fotografai, jis gi iš Kupiškio, šio krašto vaikas. Nuoširdus, atviras, kūrybingas. Tuo skaitytojai įsitikins, perskaitę šį interviu su talentingu kūrėju.
Mokyklos metai prabėgo Kupiškyje, kokie jie buvo? O koks mokinys buvo Juodiškis, ko siekė ir ką planavo gyvenime?
Mokyklos metai… Keista dabar po 14 metų prisiminti, kas ir kaip buvę vidurinėje. Linksmai gyvenome, galiu pasakyti, kad velnių buvau priėdęs kaip reikalas. Buvau sau apskaičiavęs: jei pas direktorę iškviečia praleidus 20 pamokų, tai Juodiškiui galima pabėgti bent iš dešimties ar penkiolikos. Pasverdavau, kas ir kaip, ir praslysdavau. Buvau susitaręs bemaž su puse klasės draugų – aš jiems dailės užduotis padarau, jie man tiksliuosius mokslus duos nusirašyti. Su pagarba mokytojams turiu prisipažinti, kad chemija, matematika, fizika labai jau ne mano dalykai buvo. Prisimenu, XII klasėje man chemijos niekaip teigiamas pažymys neišėjo… Mendelejevo lentelę iškaliau, išmokau, o toliau – tamsus miškas. Mokytoja jau nežino, ką su manimi daryti, klasė visa prašo – mokytoja, parašykite ketvertą. Ji rodo man kraną ir klausia, iš ko pagamintas. Aš nuoširdžiai sakau: iš aliuminio turbūt. Mokytoja už galvos susigriebė.
Aš gal penktoje ar šeštoje klasėje sugalvojau savo nelaimei tokį dalyką: supratau, kad visi tie skaičiavimai man gyvenime nebus reikalingi, nebūsiu nei fizikas, nei matematikas, užtat reikia mokytis tik tai, kas patinka, kalbų ir visų kitų nerimtų dalykų. Žinoma, nei tėvai, nei mokytojai manęs nesuprato.
Tėvai išsigandę pasamdė matematikos korepetitorę, nes matė, kad vaikui blogai visai. Jūs galvojate, aš labai ten mokindavausi? Mama jau ridikėlius pasodino, tai aš ir nukreipiu temą nuo matematikos prie daržų, ir taip kiekvieną kartą, kad tik nelieptų man tų šaknų nelemtų kvadratais kelti.
Kad nuvažiuosiu į menus, manau, pirmoji pastebėjo tuometinė dailės mokytoja Elena Stanienė. Gal labai per kraštus veržėsi mano noras vis kažką daryti, kurti, ji visada mane palaikydavo, pastūmėdavo. Prisimenu, reikia nupiešti mišką, visi vargsta, piešia medelius, o aš šnai šnai pataškau siurrealizmo stiliumi ir prašau man įrodyti, kad čia ne miškas? Kiek visokiuose konkursuose dalyvauta mokytojos Elenos dėka…
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ