Kasdienė šių laikų žmogaus skuba, jį supanti nesibaigianti informacijos lavina retokai leidžia stabtelėti ir įvertinti paprastus savosios būties dalykus, kitaip pažvelgti į gyvenimo smulkmenas, iš kurių ir susideda mūsų gyvenimas. Kad pastaroji mintis nėra tik nuvalkiotas posakis, galima įsitikinti vartant ir mūsų krašto kraštotyros entuziastų rašytus metraščius, kuriuose po kruopelytę surinkti atsiminimai apie iškilias to meto asmenybes, surašyta informacija, taip pat perteikta per amžininkų atsiminimus, apie įvairių rajono įstaigų ar įmonių kūrimąsi ir raidą. Be mūsų metraštininkų ir šiuolaikinis internetas būtų bejėgis.
Bene labiausiai Kupiškyje pasisekė medikams. Apie mūsų rajono ligoninę ir polikliniką yra sukaupta labai daug išsamios informacijos. Tai medikės ir metraštininkės Marijos Tamošiūnienės nuopelnas.
Darbų kraitė
M. Tamošiūnienė yra parengusi ir Kupiškio rajono viešajai bibliotekai perdavusi 28 kraštotyros darbus. Jos surinkti atsiminimai apie gydytoją Ipolitą Franckevičių išleisti atskira knygele. Šiuo metu M. Tamošiūnienė, nepaisant jau garbaus amžiaus, toliau tęsia kraštotyrinę veiklą – baigia rengti seniai pradėtus, bet vis neužbaigtus medicinos darbuotojų atsiminimus apie akušerę Stefaniją Glemžaitę. „Daug negirdėtų faktų sužinojau apie Stefaniją iš savo kolegų. Jau šiuo metu kai kurių atsiminimų pateikėjų nebėra ir tarp gyvųjų. Gerai, kad buvo jų spėta paklausti. Antai jos amžininkai prisimena, kad Stefanija sakydavusi kolegoms: „Nelaikyk rankų kišenėje, nes tai yra nepagarba mediko profesijai. Pacientai pagalvos, kad esi tinginys.“ Ji šaltomis žiemos dienomis, net siaučiant pūgai, būdavo, apsivelka kailinukus, užsiriša senoviškai skarą, ant jos užsideda kepuraitę ir sako: „Einu į kapines aplankyti savųjų. Tokiu oru niekas ten nevaikšto. Jiems liūdna bus.“ Stefanija buvo tokia aistringa kraštotyrininkė, kad net sugebėdavusi šį darbą derinti ir su akušerės pareigomis. Antai atvykusi pas gimdyvę į kaimą, ji ne tik spėdavusi ir savo paciente pasirūpinti, bet ir išklausinėti kartu su ja gyvenančios močiutės apie audimą, kokių rietimų turinti“, – dalijosi savo surinkta informacija apie S. Glemžaitę pašnekovė.
M. Tamošiūnienė yra vieną metraštį „Tavo gyvenimo puslapiai“ skyrusi savo vyrui Algiui Jonui ir kitą metraštį „Rodos, ir vargo nebuvo“ – sūnui Artūrui. Tik savo plačios giminės istorijos moteris nėra aprašiusi. Pasak jos, vis to laiko neatsirasdavo.
Pastebėjome, kad metraščiuose užfiksuoti pačios M. Tamošiūnienės atsiminimai, pasakojimai apie save nėra labai išsamūs. Ypač stinga informacijos apie jos gimtinę, vaikystę, mokyklinius metus. Tad nuo to ir prasidėjo mūsų pašnekesys, vieną lapkričio popietę apsilankius pas šią metraštininkę jos namuose Kupiškyje, Račiupėnų gatvėje.
Iš Girelės
Marijos gimtinė – Girelės vienkiemis, netoli Pakarklių k. (Noriūnų sen.). Pasaulį ji išvydo 1935 m. rugpjūčio 8 d. Motinos tėvai Monkevičiai gyveno Pakarkliuose, turėjo apie 30 ha žemės. Jų dukra Ona į vyrus nusižiūrėjo bežemį, motinos našlės išaugintą sūnų Stasį Zumbricką, kuris bernavo, dirbo įvairų fizinį darbą. Matyt, būta didelės meilės, nes vedyboms nesumaišė netgi būsimos nuotakos tėvų nepritarimas. „Tėtis buvęs labai gabus. Mokėjo staliaus ir metalo darbus, vėlė veltinius. Suprato matematiką. Buvo savamokslis. Priklausė šauliams. Kurį laiką ėjo eigulio pareigas, mėgo medžioti. Šeimoje užaugome trys seserys Vanda, Marijona (jos tikrasis vardas) ir Alfonsa. Dar viena sesutė Stasytė mirė trejų metukų amžiaus. Mūsų namuose nebuvo nei auksų, nei krištolų, bet meilės ir sutarimo buvo visuomet ir tarp tėvų, ir tarp seserų. Tėvai sakydavo, kad žmogaus širdis gera turi būti. Šiuo metu tebeturiu vieną seserį Alfonsą, gyvenančią Panevėžyje. Vyriausioji Vandutė jau mirusi. 1967 m. netekau tėvelio, o 1987 m. ir mamos“, – pasakojo apie save pašnekovė.
Marija septynias klases baigė Kupiškyje. Toliau mokslus tęsė Subačiaus vidurinėje mokykloje. Į šią mokyklą perėjo todėl, kad Kupiškyje tėvams buvo per brangu samdyti jai butą. Mokydamasi Subačiuje, kol baigė čia vidurinę, ji gyveno pas tetą Bronę Šimonienę Skverbų kaime. „Kartu gyvenome trys pusseserės. Buvo labai geri laikai. Pas tetą vykdavo mojavos, jaunimo suėjimai. Iki šiol Skverbų bendruomenė mane kviesdavo į savo suėjimus. Labai smagu būna su senais pažįstamais susitikti, jaunystės vietas aplankyti“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ