Norint sužinoti apie Subačių daugiau nei parašyta knygose, geriausia kreiptis į šio miesto gyventoją Emiliją Grybauskienę. Buvusiai medikei šiandien jau 89 metai. O jos namų lentynose sukrauti dar nuo gimnazijos laikų rašyti įvykių metraščiai. Dalis jų detaliai aprašantys kraštą, kur autorė praleido jau šešis dešimtmečius.
Metraštininkė iš Linkuvos
„Man tai labai įdomu“, – paklausta, kuo patraukė metraščių rašymas, „Kupiškėnų mintims“ trumpai sakė E. Grybauskienė.
Kasdienius, reikšmingus ar mažiau svarbius įvykius fiksuoti pašnekovė pradėjo dar paauglystėje, kai nusprendė aprašinėti savo lankytos Linkuvos gimnazijos (Pakruojo r.) kasdienybę. Kartu su drauge lankydavo visus renginius, šventes, sporto varžybas ir rašė savo įspūdžius dienoraščio forma.
Savo gimtinę – Linkuvą, moteris taip pat aprašė vėliau viename savo pirmųjų didesnių metraščių.
Ponia Emilija gimė 1924 m. Linkuvoje amatininko – staliaus šeimoje. Be jos, šeimoje augo dar dvi sesės. Kartu gyveno svarbią vietą šeimoje turėjusi močiutė.
E. Grybauskienės tėvai nebuvo turtingi, neturėjo galimybės mokytis, todėl norėjo, kad vaikai siektų daugiau.
Baigusi Linkuvos pradinę mokyklą Emilija įstojo į gimnaziją. Čia mokydasi dar bandė patekti į tuometinę medicinos seserų mokyklą (1940 m.)
Besimokydama gimnazijoje porą savaičių lankė mokytojų kursus Panevėžyje. Įsismarkavus karui tokį mokslą linkuvietei teko mesti ir skubiai grįžti namo.
Kaimo gryčia – gimdymo namai
Baigusi gimnaziją E. Grybauskienė ėjo dirbti apskaitininke grūdų paruošų punkte. Tačiau jauna mergina svajojo mokytis toliau. Ir pasitaikius progai ji išvyksta į Vilnių dirbti ir mokytis.
Įstojusi į Vilniaus akušerių mokyklą linkuvietė dar sutinka dirbti teismo sekretore. Tik vėliau šių pareigų teko atsisakyti, nes mergina negalėjo visko suspėti.
„Kur besimokiau, visur dalyvaudavau saviveikloje. Kiek mano šokta, dainuota, vaidinta, pati kūriau kupletus, stačiau scenas. Liūdna matyti, kad dabar žmonėms, ypač jaunimui, niekas nebeįdomu“, – apie simpatiją kultūriniam gyvenimui pasakojo mediciną pasirinkusi pašnekovė.
1949 m. Emilija gauna paskyrimą į Kupiškio rajono Subačiaus gimdymo metus. Jaunos specialistės karjera prasidėjo tokiomis sąlygomis, kad to meto įvykius aprašiusi E. Grybauskienė iš savo prisiminimų galėtų susukti gerą filmą.
„Gimdymo namai tik kūrėsi. Paskirtas namas – paprasta kaimo gryčia su išbalintomis sienomis ir dažytomis grindimis. Iš viso keturi kambariai. Vedėju dirba gydytojas Petras Černiauskas. Jis nuoširdžiai sutinka jauną specialistę, apgyvendina pačiuose gimdymo namuose, nes gimdyvių dar nėra“, – E. Grybauskienės biografiją rašė Kupiškio rajono kraštotyrininkė Marija Tamošiūnienė.
Pati pašnekovė pasakojo, kad gimdymo namai buvo apšildomi krosnimi, o apšviesti – žibaline lempa. Gimdyklą nuo kitų patalpų skyrė antklodės uždanga.
Aktyvi felčerė
Baldų ir medicinos įrankių pasirinkimas – itin skurdus. Pagrindinės priemonės: žirklės, perrišamoji medžiaga. Jas darbuotojos sterilizuodavo virindamos dubenėlyje. Nebuvo gimdymo stalo.
Tačiau į aplinkinių gyventojų vadinamą „peryklą“ tokiomis sąlygomis, kaip tyčia, ėmė plūsti gimdyvės iš visų apylinkių. Tuomet akušere dirbusi pašnekovė sako, kad buvo visko – ir džiaugsmų, ir skaudžių dalykų.
Darbas palengvėjo, kai 1950 m. atvyko antra akušerė ir gauta reikalingo inventoriaus bei medicinos priemonių. Po poros metų ši įstaiga pertvarkyta ir tapo apylinkine ligonine. Čia gimė ir šeimą 1952 m. metais sukūrusios pačios Emilijos dukrelė.
1960 m. akušerė paliko gimdymo namus ir gavo Subačiaus mokyklos felčerės darbą.
„Ką pati išmokau mokykloje, tą norėjau duoti ir mokiniams. Nors buvau felčerė, stengiausi vaikus įtraukti į saviveiklą. Statėme vaidinimus, šokome, rengdavome pasirodymus. Buvo smagu…“ – prisimena E. Grybauskienė, pati dainuodavusi suaugusiųjų choruose.
Būdama aktyvi subatėnė stengėsi prisidėti atidarant Subačiaus ambulatoriją 1983 m.
„E. Grybauskienė ne tokio būdo, kad liktų nuošalyje. Planuoja kartu su visais, kur kaip susitvarkys, kokia bus aplinka. Ruošiantis atidarymui aktyviai talkininkauja, plauna, tvarko aplinką, ruošiasi atidarymo iškilmėms. Pati paruošia eskizų ir gyd. A. Šepučiui perfotografavus padaro emblemas prisegti atvykusiems į Subačiaus ambulatorijos atidarymo iškilmes“, – pasakojama M. Tamošiūnienės kraštotyros albume.
Nerimsta subatėnė ir iki šiol – stengiasi pasisakyti Subačiaus šventėse, ruošia saviveiklininkų pasirodymus, nebijo kritikos savo miestelio blogybėms.
O viską, ką čia mato, iki šiol aprašo savo metraščiuose. Juose datų tikslumu autorė pasakoja nutikusius įvykius, savo pastebėjimus.
„Aprašiau pagrindinę Subačiuje – Biržų gatvę. Jos prekybą, pramonę, mediciną, švietimą, kultūrą“, – teigė „Kupiškėnų mintims“ pašnekovė. Taip pat ji parašė šio miestelio bažnyčios istoriją.
Savo metraščius autorė papildo gausybe nuotraukų. Visa šia medžiaga jau remiasi kiti kraštotyrininkai. E. Grybauskienės tekstai įdėti knygoje „Keliai veda Kupiškin“.
Pašnekovės darbus įamžinti padeda jos dukra Dalia.
„Nežinau, kam čia to dar prireiks. Bet tegu būna ir tokia Subačiaus istorija“, – sakė E. Grybauskienė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ