Galbūt dauguma pasakytų, kad dalyvauti konkursuose yra laiko švaistymas, tačiau aš taip nemanau. Galbūt laimėti juose nėra didelių šansų, bet kodėl gi nepabandžius? Na ir kas, kad kartais nepasiseka, vis vien dalyvaudama praleidi gerai laiką, išmoksti kažką nauja, susipažįsti su naujais draugais, įgyji patirties. Išvykti, pakeliauti po užsienį – kiekvieno žmogaus svajonė. Tačiau ne kiekvienam ji pasiekiama. O kad ją pasiektum, reikia stengtis. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad man teks vykti į Portugaliją.
Įspūdinga dovana
Šiemet gegužės 3 d. aš, Rugilė Kežytė, Dominykas Tunaitis ir Augustė Skačelytė dalyvavome respublikiniame Lietuvos miškininkų sąjungos, Aplinkos ministerijos ir Generalinės miškų urėdijos inicijuotame konkurse „Jaunimas Europos miškuose“, kuriame laimėjome pirmąją vietą ir teisę atstovauti Lietuvai tarptautiniame konkurse YPEF 2013 Portugalijoje.
O atėjus rudeniui, rugsėjo 24–28 dienas praleidome Porte. Tai vienas seniausių Europos miestų. Tačiau šio miesto nebūtume pasiekę, jei prie šios kelionės nebūtų prisidėjusi Aplinkos ministerija ir Kupiškio miškų urėdija. Iš Vilniaus išskridome rugsėjo dvidešimt ketvirtą dieną. Skridome „Lufthansa“ linijų lėktuvais su persėdimais: iš Vilniaus į Frankfurtą, o iš ten į Portą.
Pakerėjo Porto miestas
Galbūt skristi valandų valandas šiek tiek pabodo, tačiau pamačius Portą, viskas atsipirko. Kur beeitum, kokioje vietoje beatsistotum, visur nepaprastai gražu. Namai, bažnyčios, parduotuvės dvelkia istorija, paslaptingumu. Nors ir eini ta pačia gatve kelis kartus, vis tiek atrandi kažką nauja. Akmenimis grįstos gatvės su senoviniais šviestuvais. Žvilgsnį prikausto namai, stovintys jau kelis šimtmečius. Visos sienos aplipdytos įvairiausiomis spalvotomis plytelėmis, išpaišytos istoriniais piešiniais, pagražintos vitražais, ornamentais. Plytelės sukomponuotos taip, kad, atrodo, žiūri į originaliausius paveikslus. Beveik ant kiekvieno namo balkono pakabinta Portugalijos vėliava. Vienur palmės, sodai, kitur kalnai, aukštos sienos, apklotos storais vijokliais.
Toliau nuo senamiesčio – nuosavi namai. Visur iš tvorų išvirtusios, virš tavęs kabo didelės prinokusių vynuogių kekės. Neapsakomo grožio gamta. Medžiai, vynuogės, įvairiausi vijokliai. Net šabakštynai ten gražūs. O žmonės labai paslaugūs. Jei nerandi kokio nors pastato, visada padės jį surasti, net palydės, kad nepasimestum, paklaus, iš kur esi ir ar patinka Portugalija. Jie nori, kad kuo daugiau pamatytume jų šalį, todėl net pasiūlo vietas, kurias būtinai reikia aplankyti.
Laisvalaikis
Laisvalaikiu stengėmės kuo daugiau pasisemti įspūdžių. Pačią pirmąją dieną susipažinome su kitų 8 šalių atstovais, nugalėjusiais komandas savo šalyse. Gyvenome kalnuose, kurie atrodė pasakiškai per storą rūko sluoksnį. Jau iš toli kalnai žavėjo neapsakomu grožiu, o artėjant prie jų, kvapą gniaužė jų didybė ir paslaptingumas. Net dabar kartais pagalvoju, kokioje stebuklingoje šalyje aš buvau. Kiekviename kambaryje gyvenome po keturis. Aš ir Augustė gyvenome su portugalėmis, o Dominykas su čekais. Kitą dieną, pavalgę ir pasisėmę jėgų, ėjome spręsti testo. Mums reikėjo atsakyti į 50 suktų klausimų apie Europos miškus. (Pažinti Europos miškus padėjo mokytoja J. Daukienė.) Atsakymams ruošėmės gana garsiai, tačiau tai nebuvo problema, nes nė vienos dalyvavusios konkurse šalies atstovai nesuprato lietuviškai.
Po testo keliavome į „Campo do Geres“ etnografinį muziejų. Apžiūrėjome stendus apie čionykščių žmonių amatus. Kitame muziejuje galėjome susipažinti su Žemės raida, pažinti įvairiausius augalus bei gyvūnus. Vėliau keliavome į kalnus. Tik nepagalvokite, kad ten vykome transporto priemone. Tądien savomis kojomis ėjome, lipome aukštyn kalnu ir žemyn, slydome nuo akmenų. Nors lijo ir buvome permirkę, tai nesutrukdė mums grožėtis gamta. Lipti žemyn kalnu gana sudėtinga, nes nėra laiptų, o nuo lietaus sudrėkusi žemė ir slidūs akmenys nuvargino mus. Nusileidę ėjome prie Douro upės. Ji tekėjo tarp kalnų. Čia atsivėrė nepakartojamas kraštovaizdis. Mums pasakojo, jog toje vietoje buvo kaimelis, tačiau, pastačius užtvanką, jis liko upės dugne. (Žmonės nenukentėjo. Vyriausybė skyrė lėšų, pastatė panašius statinius ir kaimo bendruomenė apsigyveno kitoje vietoje.) Po ilgo vaikščiojimo visą likusią dieną vilkau kojas žeme.
Įspūdžiai
Trečiąją dieną apsilankėme „Vidoeiro“ aplinkosaugos švietimo centre. Ten žiūrėjome filmą apie „Peneda-Geres“ nacionalinį parką. Po filmo visi išėjome į lauką, o ten mūsų jau laukė sugautas mažasis erelis rėksnys, kuris buvo įvyniotas į apklotą, kad nepatirtų didelio streso. Vėliau, jį išvynioję ir pasigrožėję, paleidome. Tą pačią dieną autobusu keliavome po nacionalinį parką, klausėmės įdomių istorijų, valgėme miško gervuoges. Matėme krioklius, nors jie buvo nedideli, tačiau man jų ir pakako, kad fantastiška kelionė taptų dar egzotiškesnė. Grįžę į savo namelius, turėjome penkiolika minučių susiruošti pasirodymams (rodėme namuose parengtą inscenizuotą pranešimą „Miškininkystės iššūkiai Lietuvoje“). Labai skubėjome, todėl mano veidas derėjo su raudona apranga. Pasirodėme puikiai ir tai yra mokytojų J. Jurėnienės, J. Daukienės ir V. Mališauskienės nuopelnas. Vėliau keliavome ruoštis oficialiai apdovanojimų ceremonijai ir iškilmingai vakarienei. Buvo apdovanotos visos komandos. Pirmąją vietą pelnė vengrai. Šventės metu ragavome portugalų nacionalinių patiekalų, kurių tikriausiai nebeteks pakartoti. Rugsėjo 27 dieną atsisveikinome su naujais draugais ir išvykome į Porto centrą, kur stengėmės kuo daugiau susipažinti su šiuo miestu.
Kad ir labai buvo liūdna palikti Portugaliją, žinojau, kad tokių įspūdžių niekados neužmiršiu.
Rugilė KEŽYTĖ,
jaunųjų miško bičiulių būrelio „Pelkinukai“ narė
Šepetos Almos Adamkienės pagrindinė mokykla
——-
Autorius: