2024/04/22

Rasa Gudonienė: „Jei nebūčiau mokytoja – būčiau pedagogė“

Rasos svajonėse mokytojo darbas atrodė šviesesnis nei realybėje.
Autorės nuotrauka

Patarimų, kaip mokyti žmogų, pilni universitetų vadovėliai. Tačiau keičiantis kartoms daugelis jų netenka prasmės. Ir tik senas posakis, kad geras mokytojas moko ne iš knygos, bet iš širdies, buvo ir bus vertingas visais laikais. Su tuo sutinka ir dar pakankamai jauna mokytoja Rasa Gudonienė. Vaikystėje sutupdžiusi laiptinėje draugus ji svajodavo apie mokytojos ateitį. O aštuonerius metus atidavusi Kupiškio rajono mokiniams suprato, kad šiais laikais pasiekti vaiko sielą labai sunku.

Priversti rankiotis pamokėles

Daugelis nustebs, kodėl šiandien minint Mokytojo dieną pasirinkome ne kelių dešimtmečių patirtį sukaupusį pedagogą ir įvairiausiais diplomais apdovanotą žmogų, o visai dar nedaug, tik aštuonerius metus, vienoje kaimo mokyklų keletą pamokų turinčią Rasą.
Jai – 33 metai. Mokytoja dėsto muziką, veda neformaliojo ugdymo užsiėmimus Palėvenėlės mokykloje. Nuo šių metų meninius mokinių gebėjimus ugdo ir Kupiškio technologijos ir verslo mokykloje. Netrukus moteris dar bandys suburti muzikai neabejingus žmones Naivių laisvalaikio centre.

Taip, tai nėra kažkas išskirtina, tik daug pareigų skirtingose vietose. Tačiau būtent tai ir yra dabartinio mokytojo kasdienybė. Mažėjantis mokinių skaičius priverčia šiuolaikinį pedagogą į savo darbą žiūrėti kaip į krūvio susirankiojimą. Besirankiodamas pamokėles po įvairias mokyklas jis nebeturi laiko dūsauti galvodamas apie geriausius metodus vaiko sielai pažadinti, kaip kadaise raginę pedagogikos švyturiai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ar kraštietis Jonas Laužikas.

„Sunku susikoncentruoti darbui, kai reikia bėgioti per mokyklas – lieka kažkas pradėta, kažkas nebaigta. Pati esu gana sėslus žmogus ir norėtųsi viską atiduoti vienai vietai. Bet kitaip šiais laikais neišeina. Mažėja vaikų, mažėja pamokų…“ – apie mokyklų nūdieną pradėjo kalbėti Rasa.

Mokytojas – tik draugas

Mokytojo profesija ją žavėjo dar nuo vaikystės. Visada buvo komunikabili ir tikėjosi šią būdo savybę realizuoti švietimo srityje. Todėl Rasa įstojo mokytis į tuometinį Vilniaus pedagoginį universitetą.
Dar besimokydama muzikos pedagogikos pradėjo dirbti vienoje sostinės mokyklų suaugusiems. Dabar juokaudama prisimena, kad buvo jaunesnė už savo mokinius, tačiau tai jos neatbaidė nuo pedagogikos.

Netrukus po universiteto studijų pabaigos kupiškėnė sukūrė šeimą ir grįžo į savo gimtąjį miestą. Iš čia kilęs ir jos vyras.
Gimus pirmagimiui jauna moteris ėmė planuoti ir tolesnę savo karjerą Kupiškyje. Matydama muzikos mokytojos perspektyvas, dar įgijo lietuvių kalbos pedagogikos kvalifikaciją Šiaulių universitete.

„Muzika ir lietuvių kalba man pasirodė kažkuo artimos. Bet širdžiai mieliausia visada buvo muzika. Mano šeimoje nėra didelių muzikantų. Šią sritį pasirinkau pati, niekieno itin neskatinta“, – pasakojo mokytoja.

Pirmąja darboviete Kupiškio rajone jai tapo maža mokyklėlė Palėvenėlėje, kur dėstė muziką, vėliau lietuvių kalbą, technologijas, etiką. Tačiau mokinių mažėjo ir teko tenkintis vis mažesniu pamokų skaičiumi, ir pati mokytojo pareiga tapo vis sunkesnė.

„Nuo vaikystės svajojau būti mokytoja. Tačiau realybė pasirodė – kartesnė. Dabar kaip senutės padejuosiu: mano laikais taip nebuvo – mokytojo niekas nebegerbia, niekas nebeklauso… – šypsojosi R. Gudonienė. – Iš tiesų šiais laikais vaiką reikia mokėti suprasti – turi būti jam draugas. Vadovėliuose surašyti metodai – mokytojui iš tiesų mažai reikalingi. Nei griežtas tonas, nei piktas žvilgsnis nepadės – reikia rasti savo būdą.“

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video