Šindėn prisminkim „Sanovinių kupiškėnų vesėlių“ kūrėjus – poprastus, darbščius ir šviesius žmonas, pėrskaitykim trumpas ištraukėlas, kėp jė mokinos.
Asu savamoksla. Tata ir mama pamokino skaityt. Grait pradėjau slebizavotėn, o su rošymu sėkės sunkiau. Popėriaus nebuvo, plūksnų neturėjau, unt lungo stovėjo tėvėlio atramanto (rošalo) buteliukas, prė kurio tata nė nagų prikišt nelaida. Kė tėvėlio nėr gryčioj, ošen grait atokemšu atramanto buteliukų, pasdažau šakaliukų rašalan, vėl ažukemšu buteliukų ir lakiu unt pėčiaus saugodama tų lašėlį, kad galač parašytėn raidį unt silkėm vyniotėn popieriaus ar laikraščio skiautalas, katro buvo pakavota po atsiknojusiu lubų lintu. (Konstancija Jugulienė, g. 1899 m.).
Tata su kaimynais pasumda siuvėjų ažu mokytojų, jis padėniui ajo iš kiemo kėman, mokino vaikus. Tokių lemintorių (elementorių) nebuvo kėp dabar. Mas mokinoms klodais (skėmenim): žodį dadavom ka-o-ko, ba-o-bo ir t. t. Kė žodį sudadavau, tadu dova maldoknygį skaityt. Prėš pamokas kalbadavom maldų sustojį visi prėš kryžių, kobuntį unt sienos: „Apveizdėk, Vėšpatė Dieve, iš aukštybas unt mūsų ir suteik dvosių švintų, kad gerai mokintumas, ir apšviesk mūsų protų, kad tavi mylėtumam. Amen.“ (Ona Varnauskienė, g. 1904 m.).
Septynių matų pradėjau ait Rimkūnų pradinan mokyklon. Mum mokino mokytojas Jėrta, katro bijodavom kėp suskrudį. Po dvėjų matų atajo mokytojas Žvagulis, vietinis rusas. Jisai visadu būdavo apsirišįs dešinas runkos nykštį. Ošen tėp pot apsirišiau nykštį. Mokytojas grait suproto, kad jį mėgdžioju. Mono plaukai rudi, tai jis paskunda mani tatai: „Ošen nepakįsiu, kad žalais plaukais mokinys mani mėgdžiotų!..“ 1924 m. rudenį įstojau Ponvėžio progimnazijos pirmon klasėn, išlaikįs lėtuvių kalbos ir aritmetikos agzaminus. Matematikų mokino nusėnįs mokytojas. Aritmėtikos kontrolinis. Mokytojas ažrošo sąlygų unt lintos, o patsai atsisada prė staliuko, žiūrinėja žurnalų ir nemoto „judėjimo“ klasėj. Daug mokinių uždavinio nesuprunta. Vienas iš „mokslinykų“ išsėlina kalidoriun, išsprendžia uždavinį, naša jį klasėn, tadu jau dorbas užvarda. „Par valundų vienųkart sumirksi“, – sakydavom apė šitų mokytojų. Gamtų mokino mokytojas Elisonas. Jisai neslaikydavo vadovėlio, duodavo daugybį pavyzdžių, o namė liepdavo pieštėn augalų lapus, žiedus, stėbelius. Par jo pamokas būdavom drausmingi ir pavyzdingi. Pėšimo mokytojas Giedravičius, švaplas, žiūradamas pro akinių viršų, sakydavo mokiniui: „Štetikos (estetikos) jausmo neturi!..“ (Antanas Jasinskas, g. 1910 m.).
Pasakoja kupiškėnai, V., 1980
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ