Patyręs išbandymų, suradęs save, netelpantis į standartinius savo profesijos rėmus, bet ištikimas jai, žydintis, nenusivylęs, atviras, žmogiškas, ne be nuodėmės – tokie epitetai lindo į galvą pasikalbėjus su naujuoju Kupiškio Kristaus Žengimo į dangų vikaru Rimantu Rimkumi.
Vikaras tebegyvena išleistuvių Biržų parapijoje įspūdžiais. Kupiškyje dar nespėjo net kojų apšilti. Tačiau jau atviromis akimis ir atvira širdimi dairosi aplinkui. Jam rūpi, kuo gyvena mūsų krašto žmonės, kokie rūpesčiai ir džiaugsmai juos aplanko, koks dvasinis ir kultūrinis gyvenimas čia verda. Besidairant jo žvilgsnis užkliūva net ir už arimų. Mat kaip ūkininkų vaikui, nors prisipažįsta, kad iš prigimties ne žemdirbys, įdomu, kokiose žemėse tenykščiai žmonės ūkininkauja, nejučia mūsiškį peizažą ima lyginti su Suvalkijos lygumomis.
Iš šeštadieninės bažnyčios tylos
Biržuose R. Rimkus vikaravo lygiai trejus metus. Prieš tai, kunigystės pradžioje, metus dirbo Panevėžio katedroje. Dvasininko kelią nesąmoningai jis, ko gero, jau buvo pasirinkęs vaikystėje, gimtuosiuose Šiauliuose. Tai lėmė ir gyvenimo aplinkybės. „Galima sakyti, kad esu bažnyčioje užaugęs. Mano amžinąjį atilsį tėvukas buvo fotografas, o mama medicinos sesuo. Abu tėvai buvo religingi. Tėvas giedojo bažnyčios chore, o mama per šv. Mišias adoruodavo. Tada tėvukas mamą ir nusižiūrėjo. Kai tėtis mirė, buvau penkerių metukų. Po jo mirties mama mane nusivedė į bažnyčią klapčiauti. Ten prie bažnyčios gražų patraukimą gavau iš seno zakristijono Jono. Tuomet nežinojau, kad jis yra vienuolis jėzuitas. Labiausiai man patikdavo rytinės Mišios. Į bažnyčią ateidavau apie pusę septynių. Mėgau tą joje tvyrančią prieblandą, tylą, kurios nedrumsdavo keli ankstyvi maldininkai. Šeštadienius ten ir praleisdavau. Sekmadieniai bažnyčioje jau būdavo kitokie. Susirinkdavo daug klapčiukų. Kildavo klegesys. Kaip vaikui, man patikdavo būti ir bendraamžių šurmulyje, bet ta ypatinga šeštadieninė bažnyčios aura dingdavo. Atgimimo metais būdavo, kad per šventadienių Mišias Šiauliuose net 34 klapčiukai susirinkdavo“, – pasakojo pašnekovas.
Kunigiškos istorijos pamokos
Po netrumpų našlavimo metų, R. Rimkaus mama ištekėjo antrą kartą. Susilaukė dar vieno sūnaus. Šeima persikėlė iš Šiaulių į Jiestrakio kaimą, netoli Marijampolės ir Prienų ūkininkauti. Čia vėl mažytėje Plutiškių kaimo bažnytėlėje tęsėsi būsimojo kunigo tarnystė. „Buvo vienas klebonas, vienas zakristijonas, vienas vargonininkas ir vienas klapčiukas. Didelę įtaką savo erudicija, atsidavimu kunigystei man padarė šios bažnytėlės klebonas, amžinąjį atilsį Kazimieras Juškevičius. Jis beveik visą gyvenimą buvo praleidęs vienoje parapijoje. Ragavęs ir Sibiro lagerio. Buvo baigęs mokslus Romoje, gavęs licenciatą, o vėliau ir istorijos mokslų daktaro laipsnį. Kaip vaikas, aš jo kai kada nesuprasdavau. Esu jam dėkingas už istorijos pamokas. Kunigas vis pasidomėdavo, ką aš istorijos mokausi. Kai prakalbau apie Cezarį, jis klausdavo, ar aš žinau, ką Cezaris darė, ką pasakė, kodėl, ir pradėdavo pasakoti – ne nuobodžiai, su humoru. Istorijos pamokoms jo besiklausydamas pasiruošdavau toli į priekį. Studijuodamas Kauno Vytauto Didžiojo universitete teologiją mažesnio pažymio už dešimtuką iš istorijos irgi neturėjau“, – dalijosi prisiminimais vikaras.
Smūgis puikybei
R. Rimkus prisipažino, jog mama visgi maniusi, kad jo apsisprendimas tapti kunigu gali greitai išgaruoti. Mat buvęs nuo mažens nenuorama, kuriam vis knietėjo išbandyti daug dalykų. „Šiauliuose lankiau mokyklą, kurioje buvo sustiprintas muzikos mokymas, reikėjo dainuoti chore. Mama dar leido ir į pramoginių šokių užsiėmimus. Šalia to dar išbandžiau ir lauko tenisą, ir krepšinį, ir baseiną. Plutiškėse besimokydamas bandžiau drožinėti. Dažniausiai tie pomėgiai ilgam manęs neįtraukdavo. Mama manė, kad ir su kunigyste bus panašiai. Mat studijuodamas teologiją ir kartu mokydamasis Marijampolės kunigų seminarijoje buvau įsigudrinęs net automobiliais prekiauti. Buvau toks nestereotipinis. Seminarijos vadovybė matė, kad dvasiškai esu nepasirengęs kunigystei. Kai baigiau studijas universitete ir kunigų seminarijoje, priartėjus šventimams į diakonus, stabtelėjau. Taip pasielgti pasiūlė Seminarijos vadovybė. Save laikiau žvaigžde, maniau, kad apie viską nusimanau. Tai buvo didelis smūgis mano puikybei“, – neslėpė pašnekovas.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ