Bulbakasys paskutinis rudenio lauko dorbas. Artojas bulbų vagas ordavo, o kasėjai, pasiskyrį po vogų, jas kosdavo. Do iki I pasaulinio karo bulbas kosdavo klūpom, pasklojį ryzų ar maišų, bulbas iš žėmas išvarsdavo gėlažiu apkaustytu lazdu ar runkom. Vėliau kosa stačiom su keturnagi kaponi. Parvažtas namo bulbas supildavo kamoroj doban ar skliapan, maltuvan. Dadavo ir kopčiun. Kopčių pildavo kur sausasna, aukštasna vieta, išklodavo šiaudais, apipildavo storai žėmam, įstatydavo iš lintų sukoltų kaminėlį. Žiemų jį užkišdavo šiaudais. Va kokė yr grožūs pasokymai „Kupiškėnų žodyni“ apė kopčių: vienimat Palavanalaj po patiešimo (atlaidų) nukasa bulbas ir sukapčiovo, ir sušuto; kadu jau pradėjo kopčiun pilt bulbas, o tėp taigi maltuvaj, aruodi, pėrkuri, negi šųla; saklai tai kavojo bulbas kopčiuj; vaikai dūko dūko ir nuūriojo no kopčiaus žemas.
Grožūs bulbėnai – bus gėros bulbos. Bulbas raikia sodint sanagaly daugiausia – tadu bus bulbos grožios kėp aboliai. Jaunan sodintos bulbos išauga bulbėnokos.
Kė bulbas nukosdavo, tai bulbėnoj labai gėra ganyt kiaulas, tadu jos tik knisa, bulbų jieško. Vis raikia tai bulba įspaust, tai miltų įdėt kiaulam, vienu mašlu nenuliuopsi. Bulba ir vištom tik iš bodo, grūdo raikia, no bulbos tai tik triedžia.
Batviniai, bulbos su lupynom visas volgymas buvo. Špižius bulbų neluptų, pieno linų rovėjom – tik volgykit. Viralas ir bulbiena košė, do žirnienius blynus, bulbinį dožinį kėpdavo – ir pusrytis. Dožinį tai kėp kas – kas ir kropienį, burokienį, kopūstų. Bulbieniai virtinėliai bais būdavo gordūs. Bulbečnykai (bulbiečnykai, bulbišnykai) ir tė skanu kė šilti. Virtas bulbas sugrūda, suminko, ketvirtotai supjausto, iškepa, su sviestu apvožia, tadu jė atsilaidžia, susismožija. Gardu, nors ausis draskyk. Būdavo, burokų skiltalas pipirais apibarstytos ir volgai su bulbu. Pilnų pėčių bulbienio vadaro prikepa, pradingia pėčiodingtį, ūšt korštas oras iš pėčiaus, o kvopo gardumas!
Vakari nėrai gardžiau kėp posukos su bulbom. Vakarienai varda ir bulbienį, zacirkų. Bulbiena gardu karšta, do kiek ir prižilyta, pieno įpilta, o kė bulbiena ataušo kėp valka, kų čia bavolgysi. Bulbienas tadu gali virt, kadu nenori volgyt. Jau su bulbieni tai smagiai svėčio nepamylasi. Tai ir soko, suspas ženotuva, ne bulbiena, nesurugs, neraikia skubyt. Tau okmenio širdis papuolo, bulbienas košės protas – no tokio kavalieriaus ar panos skuta tolyn kiek kojos naša.
Sočiai pavolgius, možna ait ir ratėlio „Virsma bulbienį, virsma bulbėnalį, maišyk maišyk bulbėnalį, kad neprisviltų.“ Ar žaist žaidimų „Bulbas šutyt“. Vaikai susitaria – šutykim bulbų, to, katras nežino, kas ti yra bulbų šutyt, kepurį nusinaša unt pėčių, jom nemotunt išpuišina, tadu šitu kepuri trina veidų (ar paduoda kepurį ir pats trinas), trina aplink ir vis soko – šuty šuty bulbų, šuty šuty bulbų.
Kupiškėnų enciklopedija, I, V., 2006
Klementina Vosylytė, Kupiškėnų žodynas, I d., V., 2007
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ