Baudžiavos čėsais amatų kaimi nedaug tabuvo. Tik kė pradėjo augt mėstėliai, dvarai, atsirodo daugiau amatnykų. 1775 m. Skopiškio paropijos knygoj rošoma, kad čia yr kriaučių (siuvėjų), šaučių (batsiuvių) ir kolvių, o Subačiaus paropijoj – kolvių, mezgėjų ir kriaučių. Daugiau gerų kurpių, kriaučių buvo Kupiškio paropijoj. Apylinkėj garsūs buvo Mirobelio dvoro audėjai (atkočiai). XIX omžiaus vidury Kupiškio apylinkių dvaruos vyrai baudžiaunykai (atkočiai) auda pagėrytom stoklam. Kė nebabuvo baudžiavos, jė aidavo par kaimus ir ausdavo žmonam labai gražias, plonas drobas, taisa staklas. Kaimo žmonas mokinos iš atkočių, katrė ausdavo šešiolikanyčius audaklus. Iš visokių lungėlių, rombėlių, žvaigždžių geri audėjai sukurdavo gražiausius roštus. Auda dubultavas – iš dvėjų šmotų plačias nesusiūtas kaldras.
Savų amatnykų do ir trūkdavo, atsirosdavo dorbo ir iš svetimų kraštų atvažiovusiem. Daug matų Kupiškin atvažiuodavo kailiadirbiai iš Rusijos, išdirbdavo koilius visai apylinkei. Kė XIX omžiaus I pusaj Kupiškio krašti įsikūra keli sėntikių kaimai, atsirodo daugiau akmeniatašių, stolių. 1844 matais Kupiškio dvari buvo apė 30 amatnykų bobėlių: kurpių, murnykų, kriaučių, kolvių, puodžių, odinykų. XIX o. pab. ir XX o. pr. jau daug Kupiškio mėstėlio žmonių pragyvano iš omato. Mat daugėjo žmonių, ir žėma nebagalajo visų išmaitint. Vieni važiovo didėsnios miestos ar užsėnin, kiti – mokinos omato. Atsirodo mėsinykų, kirpėjų, kepėjų, vilnų karšėjų, aludarių, laikrodinykų, puodžių, malūninykų, patograpų (no 1904 m.), stiklių. Amatnykai daugiausia buvo neraštingi, mažamoksliai, iš savo tavų omato išmokį. Kai katrė sugrįždavo gimtinan padirbį Rusijos miestų pabrikuos. Apė 1885 m. Kupišky atsirodo pirma siuvimo mašina. 1913 m. atidaryti kirpimo ir siuvimo kursai, jos vada Augustinavičiūčia, pabaigus mokslus Varšuvoj ir Paryžiuj. 1918–1940 matais jau daugiau atsirodo visokių kursų ir amatnykų mokyklų.
O kų gi apė omatus goliam rost „Kupiškėnų žodyni“?
Aplinkui gėros audėjos buvo, daug roštų mokėjo. Mezgimas – sunkus dorbas, kuntrybas prė mezgimo raikia turėt. Užsidirbo Amėrkoj tavas pinigų, nuspirko namus, ir krautuva buvo, ir vilnas karšė.
Tai akėčios pagėdo, tai vežėtys, raikia važiuot kolvan. Plaktukas, raplas mažai išeina iš runkų kolvaj. Kolvį seniau gelažium vadino. Kavolys būdavo raikalingiausias žmogus.
Buvo įgudįs malūninykas, tėp jis žino, nė par rupiai, nė par smulkiai mola.
Kriaučius ir unt okmenio duonų volgo. Šaučius apsiovįs, kriaučius apsivilkįs, o tu nabogas. Mokslas neomžinas, omatų kė turėsi, tai soko, užtaks visom gyvėnimu. Omatų mokėdamas neprapulsi. Dėšiums amatų – vėnolikis bodas.
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ