Jau dešimt metų amerikietis, metodistų bažnyčios pastorius Kenas White kiekvieną vasarą savo atostogas leidžia Lietuvoje, Kupiškyje. Čia jį atvedė meilė mūsų kraštietei, kuri kažkada per naktį susikrovusi lagaminus išskrido laimės ieškoti anapus Atlanto vandenyno. Moteris Amerikoje puikiai įsitvirtino ir pamilo šią šalį, tačiau vyras ją spiria kartu grįžti gyventi į Lietuvą. Ši šalis amerikiečiui primena jo vaikystę gimtinėje.
Vadovauja trims bažnyčioms
„Man labai patinka Lietuva: jūsų žmonės, maistas, alus“, – pokalbį pradeda į „Kupiškėnų minčių“ redakciją baigiantis atostogoms Lietuvoje užsukęs Jungtinėse Amerikos valstijose gyvenantis K. White.
Nuo 71-erių metų vyriškio lūpų per visą pokalbį nedingo šypsena. Ir pats pašnekovas prisipažįsta, kad Lietuvoje dėl to dažnai sulaukia lengvų priekaištų. O amerikietiška vairavimo kultūra netgi glumina mūsų tautiečius.
Pasikalbėjus su Kenu supranti, kad amerikietiška šypsena jo lūpose nėra tuščias įvaizdis. Šiltas ir atviras šio vyro bendravimas palieka gilų įspūdį.
Tam, ko gero, pritartų ir kone du šimtus tikinčiųjų vienijanti metodistų tikėjimą išpažįstanti bendruomenė Vermonto valstijoje. K. White jau 40 metų eina pastoriaus pareigas ir šiuo metu vadovauja trims bažnyčioms Vermonto valstijoje.
Pasak pašnekovo, JAV, kaip ir Lietuvoje, valstybė, nesikiša į religinių bendruomenių veiklą. Todėl ten jos pačios privalo išsilaikyti ir, kaip gyvuoja bažnyčios, priklauso tik nuo jos vadovo. Patys tikintieji nusprendžia, kokios veiklos, kiek kokių bažnyčių ir kokio pastoriaus jiems reikia. Tik jie sprendžia, ir kokio dydžio algą mokėti savo dvasiniam vadovui.
O jei šis netinkamai atlieka savo pareigas, žmonės gali pasirinkti kitą pastorių. K. White žmonos Ilonos žodžiais, jo santykiai su tikinčiaisiais labai šilti ir artimi. Šioje bendruomenėje visi vieni kitais rūpinasi, domisi.
Nori likti Lietuvoje
K. White tėvas taip pat buvo pastorius. Todėl sūnus teigia, ko gero, ir pasekęs jo pėdomis. Jaunystėje jis baigė mokslus Bostono universiteto Tikybos mokykloje.
Taip pat dar studijavo Vestminsterio choro koledže. Kalbintas vyras groja vargonais ir kuria muziką. Be viso to, pašnekovas dar turi ir laidojimo paslaugų verslą Vindsoro miestelyje, kur ir gyvena.
Kaip sako pastoriaus žmona Ilona, JAV reikia daug dirbti – čia toks gyvenimo ritmas.
Tačiau jau po metų šios šeimos gyvenimas gali pradėti tekėti kita srove. Amerikietis labai nori pagyventi Lietuvoje, Kupiškyje. Su savo sutuoktine jis turi sodybą prie Kupiškio marių ir kasmet joje lankosi.
O K. White pažintis su mūsų šalimi prasidėjo prieš dešimt metų, kai vieną dieną Niujorke, bažnyčioje, pastorius sutiko dvidešimt septyneriais metais jaunesnę lietuvę Iloną iš Subačiaus.
Į Ameriką per naktį
Ji, kaip ir ne vienas mūsų kraštietis, nusprendė keisti savo gyvenimą ir prieš penkiolika metų išvyko į JAV.
„Susikroviau lagaminus per vieną naktį ir išvažiavau“, – taip trumpai tuomet pasisukusį likimą apibūdino pašnekovė.
Nemokėdama kalbos, be pažįstamų ir darbo atvykusi į svetimą šalį moteris įsitvirtino tik amerikiečių geranoriškumo dėka. Anot jos, visi itin šiltai priėmė ją ir stengėsi padėti. Lietuvių bendruomenės aplinkui nebuvo. Teko moteriai pačiai įsilieti į naują pasaulį.
Todėl Ilona prisipažįsta dažnai klausianti savo vyro, ar jis iš tiesų nori į jos gimtinę. Juk visi žinome, kad lietuviai uždaresni žmonės – jiems reikia laiko pažinti ir priimti žmogų.
Tačiau Kenas tikras, kad mes kitokie. Jo nuomone, mūsų tautiečiai labai malonūs ir mieli. O pats gyvenimas Lietuvoje jam primena vaikystę.
„Atvykęs į Lietuvą aš jaučiuosi kaip vaikystėje savo gimtajame Vermonte. Čia dar labai daug kaimo: žmonės augina gyvulių, turi daržus. Kaimynai bendrauja su kaimynais. Žmonės vis dar patys kūrenasi krosnis malkomis. Čia galima važinėti automobiliais su dujų įranga – tai švariau gamtai. JAV to nėra. O pats Kupiškis – labai meniškas miestelis. Man patinka jo skulptūros, gamta“, – pasakojo pastorius.
Pasak pašnekovo, Vermonte toks gyvenimas buvo tik prieš penkis dešimtmečius. Jo paties tėvas turėjo nedidelį ūkį, augino kiaulių, karvių. O šiandien tai – turistinis kraštas – ypač žiemą čia į kalnus atvyksta daug slidinėtojų. O pats Vindsoro miestelis ne didesnis už Kupiškį, tačiau ramesnis. Mūsų rajonas, pašnekovo nuomone, aktyvesnis.
Pastorius tikina, kad jo žodžiai nereiškia, jog mes atsilikę nuo svajonių šalies per pusę amžiaus. Anot jo, čia yra ir internetas, ir kitos naujos technologijos, kurios pasaulį padaro mažyčiu (jo žmona kiekvieną dieną gali bendrauti su Lietuvoje likusiais giminaičiais). Bet čia žmonės dar nėra susvetimėję.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ