2024/04/16

Sugrįžus į tėvų žemę – Rita Baltušytė apie save ir kitus

Rita Baltušytė Kupiškyje prie Henriko Orakausko skulptūros „Piemenukas“, vaizduojančios Juozo Baltušio knygos „Parduotos vasaros“ herojų.
Autorės nuotrauka

Rašytojo Juozo Baltušio dukra, garsi žurnalistė, knygų sudarytoja Rita Baltušytė, gyvenanti Australijoje, šiemet per „Lingaudalas“ šventę pristatė savo dukros Akvilės Zavišaitės parodą kupiškėnams. Prieš parodos atidarymą viešnia mielai sutiko pasikalbėti.

Ką jums reiškia Kupiškis? Kokie prisiminimai likę iš vaikystės ir jaunystės metų?

Vaikystėje tai buvo daugiau girdėta apie Kupiškį negu matyta. Bobutė Marijona Baltušytė-Juzėnienė daug pasakodavo apie Kupiškį. Bobutės pasakojimai buvo tokie, kad paskui „Parduotos vasaros“ net nublanko. Kadangi jose buvo daugiau apie piemenukus ir atskleisti tokie ūkiški santykiai. Bobutė pripasakodavo visokių dramų. Ypač iš Puponių. O, kokios ten vykdavo dramos! Puponys ir Kupiškis buvo kaip iš pasakų. Paskui kai aš buvau gal kokių devyniolikos ar dvidešimties metų, atvažiavome į dainų šventę, į Kupiškį, su tėvu. Buvo dar gyvos seserys Glemžaitės. Tai mes ten jų kieme žaidėme žiužį. Buvo nepaprastai smagu, linksma ir įdomu.

Istorinis įvykis mano gyvenime, susijęs su Kupiškiu, buvo ir tai, kad aš iš Kupiškio pirmą kartą skridau lėktuvu, vadinamuoju „kukurūzniku“, į Vilnių. Skrisdama tik dairiausi. Mane nustebino bendrakeleivės moterys su tokiais didžiuliais krepšiais pilnais uogų. Tarpusavyje jos kalbėjosi ir niekur nesidairė. Matyt, joms skrydis buvo kasdienybė. O į Kupiškį aš tuomet buvau atvykusi padaryti reportažo iš Kupiškio mokyklos atidarymo šventės. Įrašiau pirmą skambutį. Atrodo, kad mano tėvelis tose iškilmėse dalyvavo kaip garbės svečias. Tai buvo turbūt apie 1960 metus.

Ar dar grįžote prie Kupiškio temos?

Ne, man daugiau neteko. Tačiau man Kupiškis yra savas. Jis žymę mano gyvenime įspaudė visam laikui. Australijoje ryte, kai įsijungiu internetą, tai peržvelgiu visus laikraščius. Jeigu randu informacijos apie Kupiškį, tai atsidarau ir peržiūriu.

Kaip jūsų gyvenimo kelias susiklostė Vilniuje, kai dirbote žurnaliste?

Aš dirbau radijuje iki kokių 1961 ar 1962 metų. Paskui susilaukiau dukros Akvilės. Paskui aš porą metų dirbau Nidoje, rašiau. Vyras buvo architektas. Bet santykiai su vyru nelabai klostėsi. Grįžau į Vilnių ir įsidarbinau ELTOJE. Dirbau ilgai „Jaunimo gretų“ žurnale. Ten dirbdama pakliuvau į avariją. Labai susižeidžiau. Keturis mėnesius pragulėjau ligoninėje. Man koją skaudėjo dieną naktį, nes buvo pažeistas nervas. Be nuskausminamų vaistų negalėjau paeiti. Beveik 5 metus vaikščiojau su lazdele. Pradėjau ieškoti pagalbos dėl tos kojos. Padarė dar vieną operaciją. Vis tiek tas pats.

Mano draugė turėjo brolį gydytoją Australijoje. Taip nušvito viltis viską pakreipti į gera. Pagalvojome, jei turi pažįstamą daktarą ir atsiguli į ligoninę, tai dažniausiai padės. Lygiai taip pat, jeigu turi pažįstamą žurnalistą, tai prieisi prie kokių nors reikiamų šaltinių.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

——-
Autorius: Aušra JONUŠYTĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video