Mūsų šalies Konstitucija miškų išsaugojimą traktuoja kaip vieną svarbiausių saugotinų vertybių, o Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis kriterijus, pirmiausiai turi paisyti žmonių intereso. Nepaisant to, Seimas vis dėlto priėmė Miškų įstatymo pataisas, atverčiančias kelią nežabotam miškų kirtimui, prisidengus išteklių naudojimu ir netgi juose jau esamų statybų įteisinimu. O visuomenės balsas liko nuošalyje, vienareikšmiškai atsižvelgus tik į keleto savivaldybių merų pageidavimus.
Miškui esant vienu svarbiausių gamtos turtų, tarnaujančiam žmonių gerovei bei aplinkos kokybės gerinimui, jo žemės paskirties keitimas griežtai ribojamas įstatymu. Tačiau šiai ekosistemai esant ir pasipelnymo šaltiniu, o kartu ir vieninteliu likusiu neprivatizuotu kąsneliu, vis atsiranda iniciatyvų, ieškančių platesnių ir neribotų šio gamtos turto panaudojimo galimybių.
Tokia išimtimi miškų įstatymas bandomas papildyti beveik kas pusmetį. Antai bebaigiantis savo darbą praėjusios kadencijos Seimas dar suspėjo pamaloninti privačių miškų savininkus, leisdamas jiems miškuose atkurti turėtas sodybas. Tačiau tokioms malonėms, palietus itin siaurą interesantų ratą, ir, greičiausiai, neatnešus pageidautos naudos, pradėta ieškoti kitų plataus įžengimo į miškus kelių.
Šį kartą užsimota iš peties, suteikiant daug didesnes galimybes disponuoti šia erdve ne vien privačiuose, bet ir valstybiniuose miškuose. Naujos įstatymo pataisos, paliesdamos daugelį sričių, kaip vieną iš galimybių, suteikia teisę miškų sąskaita plėsti gyvenvietes. Tokia išimtimi apdovanojamos teritorijos su didesniu nei 50 proc. miškingumu. Taip nusitaikyta į gražiausius Druskininkų, Švenčionių, Varėnos, Kazlų Rūdos, Rietavo, Visagino miškus.
Ne gana to, nuspręsta supaprastinti ir paties miško apibrėžimą. Nauja pataisa suteikia galimybę mišku nelaikyti miestų ir kaimų teritorijose ne miško paskirties žemėje įveistų želdynų. Tai reiškia, kad žmonių rankomis pasodinti ir ilgus metus puoselėti parkai, nuo dabar bet kada galės būti lengva ranka sunaikinti, vos tik atsiras viliojanti idėja įkelti koją į šią trapią ir jautrią gamtos erdvę, net neatsiklausus visuomenės nuomonės.
Šioje vietoje įžvelgiamas ir galimas prieštaravimas ES paramos gavimo taisyklėms, nes šis supaprastinimas, panašu, kad gali paliesti ir nederlingose žemės ūkio žemėse įveistus miškus, už ką ūkininkai gavo paramą.
Pervadinus miško teritoriją želdynais, ji automatiškai netenka griežtų apribojimų ir tokiu būdu atsiranda laisvesnė galimybė teritoriją paversti gyvenamųjų namų statybos aikštele.
Kaip besvarstytume, tačiau miesto teritorijos pavertimo atskirais želdynais, kaip ir miško paskirties keitimo gyvenviečių plėtrai, niekaip negalima susieti su visuomenės intereso tenkinimu. Juo labiau kad miško, kaip vieno svarbiausių rekreacinių miestų objektų, iškirtimas, sunaikinus miestų žaliąsias zonas, akivaizdžiai pažeistų gyventojų interesus.
Priėjus prie gyvenviečių plėtros poreikio miškų sąskaita būtinybės, kai tam gali būti panaudojami laisvi kitos paskirties žemės plotai, atsiranda argumentas dėl trukdžių Varėnos miesto plėtrai. Esą šio miškų turtingo rajono centras tapo savo turtų įkaitu ir nebeturi galimybės didėti. Džiugu, kad pagaliau susirūpinta regionų plėtra, tačiau iki šiol neteko pastebėti Varėnos patrauklumo masiniam migracijos proveržiui. Juo labiau kad pavažiavus vos keletą kilometrų už miesto, akį rėžia apleistose plynėse tankiai želiantys dilgėlynai ir kiti piktžolynai, kuriuos racionaliai panaudojus tai pačiai miesto plėtrai būtų išspręsta ir kraštovaizdžio problema.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
Virginija VINGRIENĖ,
Susivienijimo
Žali.lt koordinatorė
——-
Autorius: