Bėgantis laikas ir metų skaičiavimas yra tikras nesusipratimas. Gyvena sau žmogus, dirba, ką mėgsta ar ką privalo, augina vaikus. Užpuola ligos, liūdnos mintys, paskui viskas praeina. Vaikai užauga, savo vaikus augina, jie pradeda tėvų tėvus seneliais vadinti. Kas pasikeičia, plaukų spalva, kūnas nebe toks tvirtas, oda nebe tokia lygi, jėgų po nakties iki dienos galo nebeužtenka?.. O mintys, o lūkesčiai, svajonės, prisiminimai – tie patys, be raukšlių, sąnarių skausmų.
„Žmogaus gyvenimo metai – keistas dalykas. Ne visi laikui pavaldūs, kai kam turbūt pasiseka išsprūsti“, – tokios mintys ilgai nepaleido, pasikalbėjus su Domicele Kireiliene ir Prane Matekoniene.
Buvimas po vieną, bet dviese
Jos – sesės dvynės, birželio 26 dieną atšventė 90-ąjį gimtadienį. Būtų nešventusios, nesusitikusios, jeigu ne dukterėčia Danutė Tamošiūnienė. Atvažiavo, įsodino savo mašinukėn tetą Pranutę ir pati iš P. Matulionio gatvės nuvairavo į Topolių gatvę, pas tetą Domutę.
Pasėdėjo visos, paragavo torto, vaisvandenių, pasigrožėjo dovana – žydinčiomis gėlėmis. Kas tas gimtadienis, jos nešvęstų, jeigu ne savieji. O jeigu nešvęstų, darytų tą patį, ką ir kasdien. Ką gi veikti, kai sueina 90 metų?
Galima numanyti. Domicelės Kireilienės daržas ir šiltnamiukas prie namų – išblizginti, nė vienos piktžolės nematyti, bulvienojai sodriai žali. Nors visur sausa, bet daržo žemė drėgna, palaistyta. O ji čia gyvena viena, nei vaikų, nei vyro, nei kokių nors svetimų pagalbininkų.
„Kojos baltos, neįdegusios, rankos šaltos, turbūt nieko nedirbi, daržo neturi“, – sako, kai pasisveikiname.
leidžia savo darže.
Tikra teisybė, lauke tvyro per 30 laipsnių karštis, o mano rankos šaltos. Ir daržo neturiu. Kai kurią dieną nepasidarbuoja, Domicelė sako suserganti, vakare visai neturinti jėgų. Taigi ta ilgaamžystė, aišku, iš kur.
„Daug dirbk, negerk, nerūkyk. Neturėk vyro, kuris tau galvą kvaršintų, neužsiimk plepalais, tie pusę moterų gyvenimo suryja. Labai sveika turėti ištikimų įnamių, katę ar šunį. Jie visada linksmi ir draugiški“, – sako Domicelė ir šelmiškai šypsosi.
Dukterėčia Danutė pritaria, kad teta buvusi pasiutusio darbštumo, ar kiaules kolūkyje liuobė, ar karves melžė. Už tą darbštumą pagerbta buvo, vežė ją net Maskvon, į Visasąjunginę liaudies ūkio pasiekimų parodą. Išvežė verkiančią, kaip paršiukai be jos bus… Užsidirbo, susitaupė, gryčią Kupiškyje nusipirko. Tik sako, kad moteriškos laimės nedaug turėjusi, vyras palaidūnas pasitaikė, mušdavo, svetimas moteris labai mylėjo.
„Dešimt metų buvo visai nieko, o aštuonerius kentėjau pragarą, vis maniau, pasikeis. Paskui išsiskyriau. Vėliau jis gailėjosi, prisipažino proto neturėjęs. Nebeieškojau kito, kam koks zirzeklis. Vienatvė man niekada nebuvo baisi. Tik kartais grįždama iš Byčių, kur gyveno vyresnė sesė, ar iš Pranės, verkdavau. Bet tada dar neturėjau nei kačių, nei šuns. Pranei lengviau, vaikai čia pat“, – atvirai savo dienų mintis dėliojo D. Kireilienė.
Sakoma, kad dvyniai būna labai artimi, būdu ir mintimis suaugę. Abi sesės įsitikinusios, kad jos skirtingos, nes kitokie charakteriai. Viena ramesnė, kita aštresnė. Bet įsitikinu: delnai tokie pat karšti, ir daržai taip pat išpuoselėti.
Vedybos – visada loterija
Pranės Matekonienės kiemas P. Matulionio gatvėje kvepia braškėmis, ir šiltnamėlis nedidukas, bulvių nemažai vagų. Irgi daug ravėti tenka, nuolat krutėti po kiemą. Tik jai namų buityje darbuotis padeda Kupiškyje gyvenanti dukra, dažnai aplanko ir Panevėžyje įsikūrusi kita dukra, sūnus iš Krekenavos atvažiuoja.
Prakalbus apie buvusį gyvenimą, prabėgusius metus, P. Matekonienė giliai atsidūsta: reikėjo sunkiai dirbti kolūkyje, laukininkystėje anuomet nieko nemokėjo. Moters gyvenimo laimė visada priklauso nuo vyro, o jis buvęs išgeriantis. Gerai bent tiek, kad neskubėjo ištekėti, nesekė sesės Domicelės pavyzdžiu.
„Vedybos – kaip loterija, retai kam pasiseka“, – tokiai tetos minčiai pritaria ir dukterėčia Danutė, apie vėlyvas vedybas prisiminusi taiklų liaudišką posakį: „Jeigu gerai bus, užteks, o jeigu blogai, mažiau teks.“
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Ada DVARIONAITĖ