2024/04/16

Namai – Jonės gyvenimo ašis ir kūrybos versmė

Jonė Murnikova su ištikimuoju Džeriu.
Autorės nuotrauka

Jonei Murnikovai Joninės yra dviguba šventė – ir vardadienis, ir gimimo diena. O šiemet ši data bus dar svarbesnė – moteris švęs garbingą jubiliejų.

„Kai susimąstau apie nugyventą laiką, apima graudulys. Septyniasdešimt metų – tai ne tiek pat dienų ar mėnesių. Svarbiausia, kad dar turiu sveikatos savo kasdieniniams įprastiems darbams, kad galiu būti savo vaikų ir anūkų apsuptyje. Deja, jau šešeri metai, kai palaidojau vyrą. Po jo mirties niekur nebenoriu toliau nuo namų išvažiuoti, pakeliauti. Anksčiau visa tai labai mėgau. Tik su „Sodžiaus“ ūkininkėmis (jų draugijai priklausau) buvau nukakusi į Švediją“, – taip lakoniškai nusakė savo dabartinę būseną J. Murnikova, kai susėdome pasišnekėti jos kiemo pavėsinėje po vešliu vynuogių vainiku.

Gėlininkės valdos

Erdvi Jonės sodyba Kupiškyje, Vilniaus g. gale, leidžia pasijusti ir kaimo, ir miesto gyventoju. Čia užtenka vietos daržams, gėlynams, šiltnamiams, net tvenkinukui. „Šioje vietoje įsikūrėme maždaug prieš 15 metų. Anksčiau čia gyveno Kriūkos. Jiems mirus, jų vaikai sodybą pardavė. Daug laiko čia praleidžia sūnus Vladas, auksarankis statybininkas, stalius ir kitokių amatų meistras. Jis rekonstravo ūkinį pastatą ir ten įsirengė dirbtuves“, – pasakojo pašnekovė.

Kupiškėnai Jonę pažįsta kaip gėlininkę. Jau daug metų beveik kasdien ją galima rasti tai viename, tai kitame Kupiškio turgelyje prekiaujančią gėlėmis, daržovių daigais. Ji Kupiškyje yra viena iš pirmųjų, pradėjusi verstis iš augalų. „Nueidavau su vyru į svečius pas Rasiulienę, kuri prekiaudavo savo užaugintomis gėlėmis. Tai mane ji ir paragino: „Imk, Janyt, iš manęs daigų, bandyk.“ Netrukus gavome kolektyvinį sodą ir ten pradėjau sėti pirmąsias savo gėles. Iš pradžių apdalindavau jomis savo draugus ir pažįstamus, paskui ir pirkti augalus iš manęs žmonės pradėjo. Prekiavau įvairiuose turgeliuose. Jei pardavęs gėles parsiveždavai 600 rublių, tai jau būdavo daug. Verslas sekėsi neblogai. Eilės žmonių stovėdavo prie pačių neįmantriausių augalėlių“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.

Pasak Jonės, pasivėlinusi sėti chrizantemas. Karališkosios nenori pražysti. Šiaip šias gėles ji sėjanti lapkričio ir gruodžio mėnesiais, o šiemet pasėjusi sausio 2 d. kartu su ledinukais. Šiuo metu daug turinti astrų, zinijų, chrizantemų. Pardavinėjo ir pomidorų, agurkų, paprikų daigus. Anot jos, geriausi yra pusantro sprindžio daigai. Su labiau ištįsusiais, jau vaisius užmezgusiais daugiau vargo, reikia labai saugoti, kad nenulūžtų. „Kad galėtum duoną užsidirbti augalus augindamas, turi daug triūso įdėti. Per metus tik maždaug du mėnesius nuo lapkričio iki gruodžio pabaigos gali šiek tiek atsipūsti. Tačiau nespėji po lapkričio 1-osios apsitvarkyti ir vėl, žiūrėk, jau reikia sėti. Kas gėles perpardavinėja, nenori gėlių augintojų konkurencijos. Per kelias rankas perėjęs augalėlis dažniausiai ne toks gražus ir atsparus“, – teigė gėlininkė.

Jonės ūkyje ne tik augalai puoselėjami, bet ir dvi ožkytės, vištų pulkelis bei du šunys – ištikimasis palydovas bei gynėjas Džeris ir kilmingasis haskis Kentas gyvena.
„Kartą Kentas įvijo ožkytę į tvenkinį. Tai jos gelbėti puolė Džeris. Vandenyje buvo kilusios tikros veltynės, kol pagaliau man pasisekė jas nutraukti“, – pasakojo linksmą nutikimą iš savo gyvūnų gyvenimo pašnekovė.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video