Iš parpus pėrskėlto mėdžio, drūtoko sėnojo
Aptašytas stovia suolas su keturiom kojom.
Jėgu nobožniai prisėsi, netrinsi lakmono,
Šėberkštys tašyto suolo neklius, nepavodis.
Šėp unt suolo atsisadus ir pasilsat možna;
Možna pypkų užsidagus pasikūryt vožniai.
Prisigodija, kai būva koks nors suvėjimas,
Kai susirenka susiedai unt pasitarimo.
Pašalaj padatas suolas. – Kom čia jį palieka?
Kai pavargsti, čia prisėdi ir neraikia nieko.
No ungierkų, undarokų, kėlnių ar lakmonų
Apdilįs medinis suolas neblogai atrodžia.
Unt suolo do iškočiojam abrūsus, paklodas;
Sudėjus ir suvyniojus, podadam kamodon.
Kočiojam visa, kų vilkiam ir unt pliko kūno;
Išsilumdo, išsimoigo ir geriausiais būva.
Unt suolo labai pavargus ir išsitiest tinka;
Kepurį gali padėt po golvu ir še tau – ratunkas.
Būsi kėp boslį prarijįs, kupron nesuaugsi…
Iš kur toksai atsirodįs – visi pečiais traukis.
Vigada toks suolas gryčioj, visadu praverčia,
Prė kolvarto gaspadina linus, vilnas verpia.
Bulbų košį puodi grūda unt gruntauno suolo,
Undenio viedrus čia stoto, o ne kur papuola.
Gali golvų prasipitlyt, kai čia pot pargriūvi,
Kai padlogas slidus kojom ir kai arti būvi.
Stokis grait ir ko nors griebkis, o jau koktoj guzas…
Pridėk okmenį ar kirvį – galva kol nedužo.
Suolo grait nesunešiosi, užtaks matų šimtui;
Nesvarbu, kad nelabai zgriabnas – jilgai visiem tinka.
O jau naujų čėsų gryčioj suolo nėr padato,
Išmata, stoto prė kūtas ar unt užlų klaty.
——-
Autorius: Algirdas Vilutis