2024/11/16

Virgilijus Žilinskas: „Pagrindinė tėvo misija – savo pavyzdžiu vaikui rodyti kryptį“

Virgilijui Žilinskui tėvystė – pats svarbiausias gyvenimo aspektas.
Autorės nuotrauka

Kupiškio Lauryno Stuokos-Gucevičiaus direktorius V. Žilinskas jau daug metų dirba su vaikais, moko juos, ugdo. Šeimoje šio vyro taip pat laukia dvi atžalos – sūnus Emilijus ir dukra Radvilė. Tėvas jais itin didžiuojasi, kaip savarankiškomis ir aktyviomis asmenybėms, ir tvirtina niekada net nepagalvojęs apie bausmes. Todėl kalbiname, kaip jam pavyko išauklėti tokius puikius vaikus.

Vadovaujate didelei paauglių bendruomenei, o kas jūsų dėmesio laukia šeimoje?

Turiu dukrą Radvilę, kuriai netrukus sueis dvidešimt penkeri metai, ir keturiolikmetį sūnų Emilijų. Jis rudenį lankys mūsų gimnaziją. Tai bus pirmas kartas, kai savo vaikui būsiu mokyklos direktorius. Dukra dar aštuntokė paliko tuometinę P. Matulionio vidurinę mokyklą ir įstojo į Vilniaus licėjų.

Taigi, savo vaikų dar mokyti neteko. O kaip ten bus toliau, matysime. Mokykloje savo sūnui stengsiuosi būti direktorius, o tėtis – namuose. Nors gali būti situacijų, kai darbe prireiks ir tėviškos pagalbos. Bet mano vaikai labai savarankiški ir didelių problemų paprastai nėra. Todėl tikiuosi viską suderinti.

Tai jūsų vaikai puikiai išauklėti, kokiais principais vadovaujatės juos augindamas?

Mano vaikai tikrai savarankiški, ypač dukra. Būdama aštuntokė atsiskyrė nuo mūsų… Aišku, nebuvo viena – gyveno pas močiutę. Bet paskui pati išvažiavo į užsienį, mokėsi Anglijoje, darbą susirado. Mes nedraudėme jai bandyti ir visada palaikėme – juk reikia žmogui gebėjimų įgyti, kompetencijų, savarankiškumo, patirties. Uždarytas to neišsiugdysi.

Ar sunku buvo išleisti dukrą?

Gal tik pirmąją dieną, kai Radvilė išvyko į užsienį. Tą dieną lydėjo nemažai keblumų ir nesusipratimų, tai šiek tiek jaudinomės dėl jos. Bet žinojome, kad dukra – atsakingas žmogus. Ir viskas susitvarkė. Svarbiausia pasitikėti savo vaiku.
O auklėjant reikia savo atžalas skatinti visur dalyvauti, pažinti pasaulį, bandyti naujas galimybes, rodyti iniciatyvą. Gal vaikui ir ne taip gerai sekasi, svarbu neuždaryti jo.

Piktumo savo šeimoje nepraktikuoju – dėl visko sutariame gražiuoju. Netgi stebiuosi, kad su savo vaikais bendrauju be sunkumų, ginčų. Neteko net balso pakelti. Sunku patikėti, bet taip yra – nebuvo už ką.

O kokia jūsų nuomonė apie griežtą auklėjimą, fizines bausmes?

Mano, kaip tėčio, patirtis sako, kad vaiką galima išauklėti ir be to. Aš pats vaikystėje esu gavęs tėvų rykštės, bet buvau truputį išdykęs ir nepykstu. Gal taip ir reikėjo. O mano vaikai net minčių nesukėlė juos bausti.

Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“

——-
Autorius: Ingrida NAGROCKIENĖ

Dalintis
Komentarų nėra

Sorry, the comment form is closed at this time.

Rekomenduojami video