Seniausia statyba iš okmenio mūro. Lėtuvoj žinoma no XIII omžiaus. Kupiškio krašti apė XVII omžių iš okmenio pradatos statytėn bažnyčios, dvarai, malūnai, tiltai. Labiausiai okmenio raikė namų pamūraukom (pamatom), rūsiom mūrytėn. Iš laukų, iš dirvų, iš visur išrinkdavo okmenis, važdavo namo ir pamūraukų iš okmanų dadavo. Ir šulniai akmanais grįsti buvo. Iš okmenio statyti Noriūnų, Mirabelio, Zasinyčių, Vaduvų, Palavanalas, Pamarnakių ir kitų dvarų ūkiniai pastatai, Untašovos ir Palavanalas dvarų svirnai, grūdų magazinai Salomėsty, Subačiuj. 1823 m. pastatyta ir akmenina Kupiškio parapina mokykla. Palavanas vėnolyno siena (XVIII omžius), Skopiškio varpina (XVIII o.), Salomėsčio evangelikų reformatų bažnyčios cokolina dalis (1830 m.), Salomėsčio Romos katalikų bažnyčia (1818 m.) ir varpina (1868 m.), Untašovos bažnyčios varpina (1870 m.), Bagdonių cerkva (1938 m.) irgi sumūrytos iš okmanų. XIX–XX omžiuj raikė okmenio kapų ar bažnyčių švintoriam aptvėrt. Ir pilės kolnas unksčiau apivastas par dvi ailias akmanais buvo.
Statybai tiko neskoldyti ir tašyti okmenys. O jos sulipdydavo kalkėm (iš klinčių išdagtom) – cimanto nebuvo, seniau kalkėm visa dirbo. Prisirenka, būdavo, okmanų baltų tokių, sukrauna sklėpo vietoj ar kitur, apačioj kūrina ir dirba kalkes. Kalkes išdaga, iškasa sodžialkų, tas kalkes supilia rudenį ir užukasa.
Raikė akmanų ir linom prislagtėn – pamerkia linus sodžialkoj, pasikerta mėdžių šakų, alksnių, užkloja užkloja ir okmanais prislagia. Iš šito dorbo gol ir pėrtaras toks yr – prasmago kėp akmo vandeny. Ar – mokia okmenį plaukt.
Visur provarta okmenys, tai yr ir daugyba pamokymų su okmeniu.
Okmo ba kraujo, vėjas ba sparnų, papartis ba žiedo. Bloga žinia lakia kėp kiškis, gera gulia kėp akmo. Ir akmenėliui prė kėlio gulat nelingva. Vietoj ir akmo somanom apauga. Vietoj guladamas jir akmo apiželia. Akmo vis pakalnan rieda. Žmogus ne akmo, nevolgis nebus. Kriaučius ir unt okmenio duonų volgo. Lošas po lošo ir okmenį pratošo.
Gol akmenės golvai prasiskėlt jieškai? Su jo kalbak jir okmenį runkoj turėk. Ar jom, ar okmeniui sakyk. Palaidis okmenį iš runkos, nebesuturėsi. Iš geros širdės ir okmeniu mėtis neužgausi. Neišmėtyk okmanų šunų neprajįs.
Kokė upaj okmanas? – šlapi. Kur aini, ti ramu, pilnas laukas okmanų (bulbos).
Akmo nėt ir gydžia. Raikia pasisimtėn miltų no pot girnų okmenio, klot unt rožės ir kalbat, kad prapult. Kė gėrklį užema, tai daugiausiai gi okmenio žiedas (šunio išmatos) podada.
Soko – šitė grumuntai kėp ir okmanas (labai kieti, sukėtėjį). Graitas kėp girnų akmo – pasišaipo iš lato žmogaus, o gol iš tokio, katras dainuoja – aš asmu latas, silpnas ir oklas, žmonas pavydi, kad storas koklas. Ko čia puties kėp varla unt okmenio – paklausia tokio, katras labai išsivaizdina, labai išdidus. O nėr blogiau, kė išeidamas do okmenį širdy palieka (užgauna, įžeidžia).
Oho bra kad prirašiau, o misliau, kad mūrus mūrijau.
Kupiškėnų enciklopedija, I, V., 2006
Klementina Vosylytė, Kupiškėnų žodynas
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ