Savo žodyno grožybių yr kėkvėnoj tarmaj. Ir kupiškėnai turia visokių žodžių žodėlių su savom priesagom, katros skirias no bendrinas kalbos.
Pavadintėn žmonam, kokio jė verčias omatu ar koks jų gatunkas, yr priesagos -(i)nykas, -ė: oi, koks buvau omatnykas didelis; omatnykas, šiaučius buvo, gėra ažu tokio ait; Latvijoj dideli ūkinykai buvo, o Lėtuvoj tai kų gi – grytėlnykai (bažėmiai ar mažažėmiai, katrė turėjo tik grytalį, trobėlnykai); bekonus jimdavo valdžia prė stočiai, ale dažnai brokuodavo, tai mėsinyku atiduodi, kiek jis duoda tadu; gyvota kaiminkai buvo įkirtus, tai vėžė jų unt tos burtinykus; baisus brunginykas, nemožna susderėt, nenulais nė kapeikos; motuta mono buvo dainuškinykė, vyrai labai dainuodavo, dainušnykų tai būdavo; pušų unglius džiovinykam rinkdavo vaistom.
Žodžiai su priesagu -inys, -ė pasoko, koksai žmogui patinka volgymas: ošen agurkinys, su žalibarščiais, su masu skanyba; mūsų vaikas tai gardžiakųsnis, jis ne mėsinys.
Priesagas -ėnas ir -ietys, -ė vartoja, kė raikia pasakytėn žmonių kilimo ar gyvėnimo vietų: alizaviečiai mat kėp kortom groja, jiem visi kunigai negeri; biržėnai tai tėp trumpai toria, takš takš, onuškėnai nuvalka jilgiau; kupiškėnų ne toksai alus kėp biržiečių; vabalnikėnai, untašaviečiai, subatėnai – vis kalbos keičias.
Daugiausia kupiškėnai turia žodžių su priesagu -ėlys, -ė: prašiau morkų, tai tas apdujėlis molkų atonešė; atajo toks baisus apdriskėlis, išgundino vaikus; tas apsmurgėlis ir šokt nemoka; gol musmirių apsivolgei, kad toks apsnūdėlis; davoliai tokių apsusėlių yr, kad ir lašinių neturia, pijokai, tinginiai; nebūk atsiskyrėlis, aik draugėn prė visų; unt sveikotos vaikai tokė išsišiepėliai, abu sirginėja; išsižiojėli, nematai, kad valkon atsisadai? Išdžiūvala sukėpala aina keliu dainuodama – kas? – ogi smuika.
Kupiškėnų tarmaj vaikom, gyvulalam ar mažiem daiktom pavadintėn yr priesaga -(i)okas: berniokam mažiau raikia apytaiso, jos geriau augint; palaidi unčiokai lundžioja patvoriais, vaikai, būdavo, žųsiokus aškamuoja; bačkėlį alaus padora, masos išvira, aviniokų papjova – ir pokermašė; vėjas prošvilpa kėp ir kumeliokas; kokį akmeniokų ažudedi viršun, tadu susispaudžia, gražus būva sūris.
Žmogus neturia ažmiršt savo kalbos. Kad ir soko, kupiškėnų tai tokia do statasna kalba, labjau tokia aštri, jė nenoria – laužyt lėžuvį, jį pakreipt, vartyt lėžiuvėlį – kalbat bendrini kalbu: ko aš čia laužysiu tų lėžuvį, kom aš čia taikysiu, jėgu kupiškėniškai, tai kupiškėniškai; lėžuvį pakreipia, mon nėt plaukus paša (mon nėt galva šiaušias); kėp visadu šneki, tėp šnekėk, ko čia lėžiuvėlį vartai? Ale bat biškį jau švelnina, kad kiti pasjuokia iš tos kalbos. Tik kė vienų žodį iš vėnos kalbos, kitų žodį iš kitos tarmas – nė rotai, nė dviročiai.
Kupiškio kraštas, V., 1997
Klementina Vosylytė, Kupiškėnų žodynas
——-
Autorius: Palmira KERŠULYTĖ