Artinantis užtarnautam poilsiui ne vienas žmogus susimąsto, ką veiks, kai nebereikės eiti į darbą, kai tik pats būsi savojo laiko šeimininkas.
Laimingiausi tie senjorai, kurie visą gyvenimą buvo aktyvūs, domėjosi įvairiomis veiklomis, turėjo mėgstamų laisvalaikio užsiėmimų.
Tokia išvada liko ir pasikalbėjus su buvusia ilgamete Kupiškio ligoninės ambulatorijos vedėja, Trečiojo amžiaus universiteto klausytoja Ifrosinija Jurėniene.
Aktyvina universitetas
Su darboviete Ifrosinija atsisveikino tik praėjusių metų gruodžio 18 d., po 44 metų darbo stažo. „Kol kas jaučiuosi tarsi atostogaučiau. Jau anksčiau buvau įsiliejusi į Kupiškio trečiojo amžiaus universiteto veiklą. Mokiausi anglų kalbos, paskui lankiau mokytojos Eugenijos Sokienės literatūros paskaitas. Taip žiema ir prabėgo. Nuo gegužės senjorams atostogos. Labai gerai, kad yra toks universitetas. Į užsiėmimus susirenka daug žmonių. Prasiblaškome, pabendraujame. Išėjus iš darbo ir prisitaikymas prie gyvenimo ritmo pokyčių ne toks skausmingas, kai turi kitų užsiėmimų“, – atviravo pašnekovė.
Pasmalsavus, kodėl jau baigiantis profesinei karjerai jai prireikė anglų kalbos, Ifrosinija sakė, kad mokykloje mokėsi prancūzų kalbos. Labai būdavo nepatogu, kai darbo reikalais bendraudama su inžinieriais iš Vilniaus ar Kauno, nesugebėdavusi taisyklingai perskaityti angliškų terminų. Be to, ir šiaip nenorinti atsilikti nuo gyvenimo, kur anglų k. daug kur vartojama.
Atsisakė chemikės karjeros
Ifrosinijos gimtinė – dabar jau išnykęs Narbutų kaimas Skapiškio seniūnijoje. Ten jau seniai nebelikę tėvų sodybos, kur jos augta su trimis seserimis ir dviem broliais. Tėvai Narbutuose nenugyveno viso savo amželio. Jie senatvėje persikėlė pas vieną iš dukterų į Vilnių ir padėjo jai auginti vaikus.
Ifrosinija vidurinę mokyklą baigė Kupiškyje. Mokykliniais metais jai geriausiai sekėsi tikslieji mokslai. Labiausiai patiko chemija ir matematika. Pastarąjį dalyką jai dėstė labai geras mokytojas Alfonsas Dubrindis.
Gavusi brandos atestatą mergina nedvejojo, kad studijuos chemiją Vilniaus universitete. Jau buvo penketais išlaikiusi du stojamuosius egzaminus (chemijos ir matematikos), bet iš vyresnio kurso studenčių išgirdusi labai prastą šių studijų vertinimą, bjaurias sąlygas studentams, su drauge atsiėmė dokumentus iš universiteto ir nusprendė grįžti namo. Tačiau tądien autobuso į Kupiškį nebebuvo. Teko važiuoti iki Utenos ir pernakvoti pas dėdę. Šis išgirdęs, kaip susiklostė reikalai, pasiūlė jai pasidomėti Utenos medicinos mokykla, esą tais metais jau į jokią kitą aukštąją mokyklą ji nebegalėsianti stoti, nes visur stojamieji egzaminai įpusėję, o ši mokykla būtų visai neblogas pasirinkimas ir metai veltui nenueitų. „Dėdės paklausiau. Utenos medicinos mokyklos direktorius buvo labai nustebęs, kad gerais pažymiais išlaikiusi stojamuosius, atsisakau studijų universitete, ir net stojamųjų egzaminų leido nebelaikyti. Pasakė, kad reikės atvykti tik į mandatinę komisiją, kai gausiu pranešimą. O aš nenuvykau į tą komisiją. Nepaisant to, gavau žinią, kad esu priimta. Nieko kita nebeliko – tik važiuoti. Be to, ir mano mama labai norėjo, kad aš medicinos mokykloje mokyčiausi. Tuo metu negalvojome, kad medicinos darbuotojų atlyginimai maži, kad gali būti sunku iš tos algos išgyventi. Aš pati apie mediko profesiją nesvajojau. Ligoninės kvapo negalėdavau pakęsti. Tačiau paklusau lemčiai. Utenos mokyklą baigiau 1968 m. ir įgijau medicinos felčerės specialybę. Paskyrimą gavau į Molėtų ligoninę. Ten atidirbau važinėdama iš Utenos beveik metus. Kai pradėjau lauktis vaikelio, jau turėjau teisę grįžti į Uteną pagal vyro gyvenamąją vietą neišdirbusi viso laiko pagal paskyrimą. Netrukus gimė dukra, kurią, nusižiūrėjusi į vieno kino filmo heroję, pavadinau Lilia“, – dalijosi prisiminimais pašnekovė.
Plačiau skaitykite „Kupiškėnų mintyse“
——-
Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ